Ar tikrai Rusijos „kitokį“ požiūrį į Lietuvą ar A.Lukašenkos sprendimą leisti apklausti jo prokurorams mūsų gaudomą generolą, lėmė Lietuvos prezidentės pasirinkta kitokia diplomatija ir taktika?
Atsakymas – taip, jeigu pamirštume sovietų laikų detantės politiką, pastarųjų dešimties metų Rusijos ir Baltarusijos politikos Lietuvos adresu kontekstą ir pakitusias šiandienos politines realijas, kurias anaiptol tikrai nediktuoja Lietuva.
Tas laikas, kai mūsų diplomatija kartu su JAV visiškai savarankiškai nuo ES senbuvių politinio konformizmo diktatūrų atžvilgiu pasirinko remti laisvės idėjas ir siekius Baltarusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, ir kai ta vertybėmis ir principais besiremianti politika buvo tapusi tikra rakštimi sočiame ES senbuvių užpakalyje, tas laikas praėjo. Dabar jau tiesiai šviesiai mums sakoma „neerzinkite Rusijos, tai blogas tonas“. Ir mes – sutinkame.
Ir vadiname tai „nauja ir efektyvia Rytų kaimynystės užsienio politika“. Kitaip sakant, niekaip neišsivaduojame iš savęs sureikšminimo.
Stebuklų, ypač politikoje ir ypač bendraujant su diktatoriais, nebūna. Tai, kas įvyko, yra niekas kita, kaip jų reakcija, kaip naudojimasis proga, kaip sutikimas žaisti pasiūlytą žaidimą.
Kodėl žaisti sutiko A.Lukašenka? Todėl, kad pastaruosius 10 metų ES ir Lietuva laikėsi tvirtos pozicijos (sankcijų) prieš valdžią Baltarusijoje uzurpavusią kriminalinių nusikaltėlių kliką. Ir tą kieta pozicija, nors ir pasigirsta balsų tarp ES diplomatų, kad tokią politika nedavė vaisių, tuos vaisius kaip tik akivaizdžiai subrandino.
A.Lukašenkai reikėjo dešimties metų suprasti ir apsispręsti, kad norint efektyviai laviruoti Baltarusijos ir Rusijos tarpusavio santykių niekaip nenurimstančioje jūroje, geri santykiai su ES reikalingi kaip oras.
Ne Lietuva, su savo menka rinka ir tokiais pat finansiniais ištekliais, juolab, kai patys Lietuvos verslininkai dėl neprognozuojamos rizikos, eiti į Baltarusiją nedrįsta. Pasak “Verslo žinių”, suvaržymų verslui Baltarusijoje netrūksta, “todėl lietuviškos bendrovės su baime žengia į kaimyninę šalį, o vežėjai automobiliais, atrodytų, patogiausią ir trumpiausią kelią į Rusiją aplenkia didžiausiu lanku”.
Tad ko taip džiaugiasi prezidentė? Gal jai reikėtų priminti, kad diktatoriai savo noru į pensiją neišeina ir geriečiais netampa? Sovietų imperija žlugo ne dėl Vakarų Europos detantės politikos, jeigu dar kas nežino. Tačiau tai puikiai žino V.Putinas ir A.Lukašenka. Yra kitų būdų užvaldyti ES, ką ten kalbėti apie kažkokią Lietuvą. Todėl V.Putinas, susitikimo metu su Lietuvos prezidente ir leido sau prieš TV kameras kažką paniekinančiai kramtyti, išsidrėbti krėsle, atsainiai klausytis kažką jam sakančios „artimojo užsienio“ atstovės.
Baltarusijos diktatorių A.Lukašenka domina ne Lietuva, o ES senbuvės. Ypač dabar, kai rusai, kurie tikrai gali sau leisti švęsti pergalę – Prancūzijos sutikimą parduoti jiems „Mistral“ karo laivus be jokių „kvailų šnekų“ apie Rusijoje niekinamas žmogaus teises, apie žudomus Rusijoje žurnalistus it muses, prievartaujamus užsienio investuotojus, apie kažkokią Gruziją.
Rusai nušluostė A.Lukašenkai nosį. Todėl nenuostabu, kad A.Lukašenka nusprendė kažkokia forma paaukoti V.Uschopčiką (ir tikriausiai ne ta forma, kurią mes bandome įsivaizduoti), ir ta auka nėra didelė kaina už leidimą jam pačiam ir jo šutvei daryti biznį ir važinėti po Europą pakelta galva.
Taigi, „naujoji“ Lietuvos Rytų kaimynystės užsienio politika nėra jokia nauja, o kaip tik senosios Europos detantės politikos tęsinys.
Todėl, pone A.Lukašenka, jūs laimėjote. Jūs kviečiamas atvykti į Lietuvą švęsti Kovo 11-tosios galite to atsisakyti, nes žinote, kad Lietuvoje šypsodamiesi mūsų valstybės aukščiausieji būtų spaudę jums ranką, daug savęs neklausinėdami ar tik ta ranka nenurodė nužudyti garsų Baltarusijos žurnalistą, daužyti opoziciją, valdyti visą Baltarusijos korumpuotą verslą.
Gal tikrai europiečiai teisūs? Pinigai nekvepia. Business as usual. Po dvidešimties metų nepriklausomybės, pagaliau atsidūrėme gerų prisitaikėliškų draugų glėbyje. O prisitaikymo meno mus tikrai mokyti nereikia.
Tad kokiais santykiuose su Rusija ir Baltarusija „naujais“ pasiekimais džiaugiasi Lietuvos prezidentė?
A. Lukašenkos atsisakymas atvykti į Lietuvą tik patvirtina tai, ką esu rašęs dar nežinodamas apie jo atsisakymą atvykti: jo tikslas nėra Lietuva. Taigi, neatvyko į Kovo 11 –tosios minėjimą A.Medvedevas, A.Lukašenka, V.Janukovičius.
Ką pasakys mūsiškiai politologai apie visus trys “Ne” ir ar skaitys prezidentė jų nuomones? Ne. Nes prezidentė spaudos neskaito. Pati prisipažino. Jos patarėjai, matyt, taip pat neskaito. Kita vertus, nereikėtų nusivilti prezidentės „naujos Rytų kaimynystės užsienio politikos“ užprogramuota nesėkme, nes tie trys “Ne” tapo gera proga atsitokėti. Padėkokime ponui A. Lukašenkai, kad net ir jis sugebėjo mus pastatyt į vietą.