Nebuvo nei didelės puotos, nei karališkųjų svečių, kaip pernai švenčiant kiek dirbtinį jubiliejų – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Net kviestas į svečius Baltarusijos „batka“ nesiteikė drauge su prezidente D.Grybauskaite švęsti Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečio.
Galima sakyti, viskas vyko pagal įprastą scenarijų. Tradiciškai ir socialdemokratai švenčių proga pasiriejo su konservatoriais. Net žadėjo boikotuoti Kovo 11-osios minėjimo iškilmes, kai jų atstovui Č.Juršėnui nebuvo suteikta garbė tarti žodį.
Bet ir šis grasinimas nevirto realybe, buvo teatrališkas ir vertas ne daugiau nei pompastiškos opozicijos šnekos apie valdžios ėmimą į savo rankas.
Žinoma, tai irgi sena lietuvių tradicija – bartis dėl žodžio. Prieš dvidešimt metų buvo kaunamasi už teisę sakyti laisvą žodį. Minint šios kovos 20-metį aistros užvirė dėl garbės sakyti žodį.
Č.Juršėnui žodis nebuvo suteiktas, socialdemokratai paputojo ir nurimo lyg ir pasitenkinę valdžios paaiškinimu, kad per iškilmes garbė sakyti kalbas teko tik prezidentams.
Bet tai netiesa. Kalbas sakė ir neprezidentai. Pavyzdžiui, V.Landsbergis kalbėjo ne tik Seime, bet ir visur, kur tik buvo įmanoma kalbėti, ir reikia pripažinti, kad tai darė gerai.
Tačiau net ir laikant V.Landsbergį neoficialiu pirmuoju Lietuvos prezidentu, nieko bloga nebūtų nutikę, jei su konservatorių patriarchu būtų buvę leista pakalbėti ir visų kadencijų Seimo nariui Č.Juršėnui.
Nebuvo leista ir ne prezidentai trukdė tai daryti. Konservatoriai visas patriotines datas, kaip ir patį patriotizmą, tiesiog laiko savo partijos nuosavybe ir negali pakęsti, kad dar kas nors šildytųsi jubiliejinėmis ovacijomis. Ypač su komunistais jų tebetapatinami socialdemokratai.
Kad Č.Juršėnas paliktas be žodžio, gal ir nedidelė bėda. Bet jau tikrai nepadoru, kad Seimo pirmininkė I.Degutienė nepanoro perskaityti sunkiai sergančio ir į jubiliejines iškilmes atvykti negalėjusio prezidento A.Brazausko sveikinimo. Dvidešimt metų konservatoriams, matyt, per mažai, kad pamirštų politines antipatijas bent tada, kai kalbama apie paprasčiausią žmoniškumą.
Opozicija savo ruožtu pasistengė konservatoriams prieš šventes parengti „dovanėlę“ – pristatė alternatyvią Vyriausybės programą ir pasivadino naująja dauguma, kitaip sakant, pasiskelbė, kad jau perima valdžią.
Tik kalbos apie konservatorių valdžios pabaigą mažų mažiausiai per ankstyvos. Tiesa, balsavimas dėl liberalcentristo J.Liesio skyrimo Seimo pirmininko pavaduotoju lyg ir parodė, kad valdančioji dauguma jau virtusi mažuma.
Tačiau vargu ar tai opozicijos jėgos įrodymas. Greičiau priešingai – valdančioji koalicija jaučiasi taip tvirtai, kad net gali, nebijodama žlugimo, užsiimti tarpusavio sąskaitų suvedimu.
Balsavimas dėl J.Liesio buvo slaptas, bet akivaizdu, kad jį sukirto ne opozicija, o saviškiai. Net 73 balsai „prieš“ reiškia, kad liberalcentristų kandidato neparėmė bent keliolika koalicijos partnerių, juolab valstiečiai liaudininkai neoficialiai tvirtina jį rėmę, o ir vienas kitas opozicijos atstovas esą balsavo už J.Liesį.
Matyt, tokius rezultatus lėmė konkurencija tarp liberalų partijų ir požiūris, kad smulkiai liberalcentristų frakcijai ir taip teko per daug postų.
Bet toks balsavimas dėl J.Liesio niekuo valdančiajai koalicijai negresia – net sulaukę pažeminimo liberalcentristai nesirengia šlietis prie opozicijos.
Postai tvirtai cementuoja. Net ir vieni kitiems bet kokiai progai pasitaikius mielai į užpakalį įspiriantys dabartinės valdžios partneriai laikysis drauge. Tad tauta ir toliau bambės, kad valdžia bloga, opozicija šnekės, kad tuoj ją nuvers, visi riesis, bet viskas bus kaip buvę.