Aukštojo mokslo reformos kvailystes dangsto sovietinė-gebelsinė propaganda

Sovietinė propaganda skelbdavo apie nuolat viršijamus sovietinės ekonomikos penkmečių planus, bet propaganda neprikėlė ekonomikos. Gebelsinė propaganda karo pabaigoje irgi intensyviai trimitavo, kad hitlerinės Vokietijos pergalė neišvengiama – ją pasiekti padės tuoj tuoj pasirodysiantis slaptas ginklas.

Kalbant apie Lietuvos aukštojo mokslo reformą, nė vienas iš deklaruotų tikslų ne tik nepasiektas, bet ir tolstama nuo jų. Nėra ir ateityje nesimato jokių teigiamų studijų kokybės pokyčių. Vadinamasis tinklo optimizavimas, mechaniškai jungiantis nereformuotoms aukštosioms mokykloms, tėra būdas bent šiek tiek pratęsti vegetaciją naudojant Europos Sąjungos Struktūrinių fondų pinigus.

Vieninteliu realiu reformos tikslu padarius iš studentų išsiurbiamus pinigus, konkurencija dėl jų įgyja šlykščiausias formas. Ši konkurencija skatina atpiginti studijas jas trumpinant. Tačiau iš tikrųjų taip atpiginamos ne studijos, bet „reformos“ tik perkamu paversto diplomo pirkimo kaina. Trumpalaikiai laimėtojai – tik A.Kubiliaus Vyriausybė ir bankai. 

Ministerijos propaganda tai turi slėpti ir slepia. Tačiau išsidavė pati Vyriausybė. Finansų ministrė I.Šimonytė pranešė, kad pernai „gauta 160 mln. litų daugiau, negu buvo prognozuota, iš nemokestinių pajamų. Kaip didžiausią sumą šioje grafoje turėčiau paminėti įmokas už aukštąjį mokslą, kurių prognozė buvo viršyta“. 

Ar yra Europoje valstybė, kuri didžiuotųsi papildžiusi iždą besimokančio jaunimo sąskaita?

Švietimo ir mokslo ministerijos propagandos stilių iliustruoja keli pavyzdžiai.

Švietimo ir mokslo viceministrė N.Putinaitė nepatenkinta, kad diskusijose dėl aukštojo mokslo pertvarkos aptarinėjami atskiri fragmentai. Pavyzdžiui, kas ir kiek turi mokėti už studijas? Iki tokių smulkmenų nenusileidžianti N.Putinaitė žvelgia plačiai.

Vasario 10-ąją interviu ji pareiškė: „Iki reformos daug kalbėta apie aukštųjų mokyklų autonomiją, būtinus pokyčius dėstytojų ir studentų santykiuose. Dabar visa tai įgyvendinama“. Kaip įgyvendinama? Vietoj atsakymo N.Putinaitė tik papasakoja, kokie tie santykiai buvo gūdžiais ikireforminiais laikais: „Lietuvoje labai ilgą laiką buvo griežtai hierarchinė sistema, kai dėstytojas - visagalis, o studentas tėra medžiaga jo rankose. Studijos buvo suvokiamos kaip uždavinys, kaip kuo daugiau žinių prikimšti į studento galvą. Tuo tarpu kokybiškiausiuose Vakarų universitetuose dėstytojai bendrauja su studentais kaip su kolegomis, labai daug dėmesio skiria kūrybiškumui ugdyti. Universitetai negali būti gamyklomis, kuriose štampuojami specialistai. Tai juos griauna iš vidaus“.

Pasakyta kaip iš vadovėlio. Tačiau nėra atsakymo, kaip reforma, kurios esmė – valstybinėse aukštosiose mokyklose dalis studentų yra valstybės finansuojami, kita dalis studijuoja savo lėšomis, įgyvendina būtinus pokyčius dėstytojų ir studentų santykiuose.

Atsakant į tokį klausimą reikia analizuoti ir atskirus reformos fragmentus, bet viceministrė nemėgsta tokio protavimo. Dabartinės reformos tiesa yra tokia: 1) studentas yra laisvos aukštojo mokslo rinkos klientas, perkantis studijų paslaugą už pinigus iš valstybinio pinigų „krepšelio“ arba iš savos kišenės; 2) tai priverčia aukštąsias mokyklas gerinti studijų kokybę, nes klientas yra visada teisus, nepirks blogos prekės; 3) iš čia išplaukia, kad gerėja ir dėstytojų bei studentų santykiai.

Proto žvilgsniu, ši tiesa šlubuoja abiem kojomis, bet ją reformos autoriams apreiškė jų stabas – laisvoji rinka. Reformos autoriai žino, kad apreiškimo tiesa yra aukščiausioji tiesa, ir jaučiasi tvirtai – proto argumentai negali tokios tiesos įveikti.

Vasario 11-ąją per Vyriausybės valandą švietimo ir mokslo ministras G.Steponavičius pareiškė, kad „yra tyrimų, kurie rodo išvykstančiųjų srautus... Tarp 3-5 proc. yra išvykstantys arba ketinantys išvykti studijuoti užsienyje“, o tendencijos išlieka tokios pat kaip ir ankstesniais metais. 

Švelniai tariant, tai - demagogija. Ministerija neturi išvykusių 2009 metais studijuoti užsienyje skaičiaus. Ministras išvadą apie 3-5 proc. daro iš Eurostato pateikiamų 2007 m. duomenų. 2007 metais kitose Europos Sąjungos valstybėse, valstybėse kandidatėse ir kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse studijavo 6800 lietuvių – tai sudarė apie 3,4 proc. visų Lietuvos studentų.

Dar nėra Eurostate duomenų apie išvykusių skaičių 2009-aisiais, reformos pradžios, metais. Tačiau Jungtinės Karalystės (JK) Universitetų ir koledžų priėmimo tarnyba kasmet pateikia visą iš Lietuvos priimtų studentų skaičių. Jei iki 2009 metų iš Lietuvos priimamų studentų skaičius kasmet didėjo šimtu studentų, tai 2009 m. buvo priimta dviem šimtais daugiau, o iš viso tais metais į JK aukštąsias mokyklas įstojo 895 studentai iš Lietuvos. Tai tik vienos ES šalies duomenys, bet jie rodo, kad Švietimo ir mokslo ministerijos pradėta reforma paskatino išvykti iš Lietuvos.

Labai gerai, jei studentas baigia studijas kitoje šalyje, grįžta ir įgytą naują patirtį panaudoja Lietuvoje. Bet jis dažnai negrįžta, ypač jei išvyksta į kitą šalį iškart po vidurinės mokyklos. Tarp Lietuvos ir kitų šalių vyksta vienpusis procesas - protų nutekėjimas, o ne protų cirkuliacija.

Šalies aukštojo mokslo sistemos lygį, jos patrauklumą gerai apibūdina studentų iš užsienio dalis. Šiuo požiūriu pagal Eurostato duomenis Lietuva yra priešpaskutinėje vietoje tarp ES valstybių. Mažiau patraukli yra tik Lenkija, kurios pagrindinius aukštojo mokslo sistemos fragmentus Lietuva nusikopijavo – Lenkijos valstybinėse aukštosiose mokyklose studentai jau daug metų yra rūšiuojami į mokančius ir nemokančius už studijas.

Vietoj reformos, kuri galiausiai užtikrintų protų cirkuliaciją tarp Lietuvos ir kitų šalių, Lietuva pradėjo aukštojo mokslo reformą, padedančią jai išlikti tipiška pokumunistine šalimi, iš kurios nuteka protai (išvykstančiųjų ir atvykstančiųjų srautų santykis per pastarąjį dešimtmetį didėjo ir prieš reformą buvo lygus 4,4).

Reikia būti neraštingu, negirdinčiu ir nematančiu fanatiku, kad manytum, jog reforma, 1) suskirsčiusi studentus į pirmarūšius ir antrarūšius; 2) pastariesiems kas pusmetį skirianti daugiatūkstantines pinigines baudas ir taip iš jų atėmusi teisę į vienodą studijų prieinamumą studijų metu; 3) baudų lėšomis konservuojanti Lietuvos aukštojo mokslo problemas ir kurianti naujas, pastarąjį padarys kokybišku ir patraukliu Lietuvos bei užsienio studentams.

Vasario 24 d. Švietimo ir mokslo ministerija pranešė Lietuvai, kad ministras patvirtino naują studijų kryptis sudarančių šakų sąrašą, pagal kurį aukštosiose mokyklose bus galima įgyti iki 700 pavadinimų kvalifikacinių laipsnių.

Iki šiol buvo teikiami tik 63 stambesnių studijų krypčių pavadinimus atitinkantys kvalifikaciniai laipsniai.

Pranešime sakoma, kad „naujasis studijų klasifikatorius atitinka Jungtinėje Karalystėje (JK) naudojamą Akademinių dalykų klasifikavimo sistemą“. Kaip didžiausi naujojo sąrašo privalumai įvardijami: 1) teikiami kvalifikaciniai laipsniai bus geriau atpažįstami tarptautinėje erdvėje; 2) skirstymas yra smulkesnis, konkretesnis, suprantamesnis visuomenei; 3) įvairesnis, lankstesnis kvalifikacijų pavadinimų bei studijų krypčių sąrašas leis greičiau reaguoti į pokyčius darbo rinkoje; 4) padės įtvirtinti skirtingą koleginių ir universitetinių studijų paskirtį ir šių aukštųjų mokyklų misiją.

Pranešime naudojamos skambios frazės yra visiškai tuščios. JK universitetuose ir koledžuose tokia klasifikacija nenaudojama. JK griežtai nereglamentuoja aukštojo išsilavinimo laipsnių. Šios valstybės teisinę galią turinčiuose dokumentuose tik pažymima, kad absolventams suteikiami menų arba mokslo bakalauro/magistro laipsniai, kartais nurodant ir stambesnę studijų kryptį. Menų bakalauro ar menų magistro laipsniu žymimas ir atitinkamas humanitarinis išsilavinimas.

Be to, nesant griežto reglamentavimo, JK nuo kvailysčių apsaugo sena ir galinga universitetinė tradicija. Kaip ir visose civilizuotose šalyse, Jungtinėje Karalystėje absolvento konkrečios įgytos kvalifikacijos yra atpažįstamos ne iš įgyto išsilavinimo laipsnio, bet iš pažymėjimo, kuriame surašyti studento išklausyti dalykai ir jų žinojimo lygio įvertinimai.

Būtent taip teikiami kvalifikaciniai laipsniai yra atpažįstami tiek tarptautinėje erdvėje, tiek darbo rinkoje. Kad ir koks ilgas būtų išsilavinimo laipsnio pavadinimas, jis negalėtų apibūdinti visų įgytų kvalifikacijų. Oksfordo universitetas vykdo 49 bakalauro lygio studijų programas, o suteikiamų bakalauro išsilavinimo laipsnių yra dar mažiau – trisdešimt iš šių programų teikia tik dviem žodžiais apibrėžtą laipsnį - menų bakalauras.

Tačiau JK tokia klasifikacija yra naudojama. Ją naudoja šios valstybės Aukštojo mokslo statistikos agentūra. Tai visiškai suprantama. Statistika turi būti išsami ir apibūdinti įgyjamas kvalifikacijas. Tačiau absurdiška būtų joje rodyti kiekvieno absolvento įgytas kvalifikacijas. Naudojamas tarpinis variantas – smulkesnė studijų klasifikacija su trumpu įgyjamo išsilavinimo apibūdinimu. Tokia klasifikacija naudojasi, pavyzdžiui, JK vyriausybė, kai tariasi su aukštosiomis mokyklomis dėl studentų priėmimo ir planuoja mokyklų biudžetinį finansavimą.

Negalima įtarti naujojo studijų klasifikatoriaus autorių turint kažkokių negerų kėslų, nes tas klasifikatorius nei prideda prie pradėtos reformos, nei iš jos atima. Klasifikatoriaus atsiradimas rodo paprasčiausią ministerijos vadovų neraštingumą. Tačiau proto miegas gimdo pabaisas - naujasis klasifikatorius nėra nepavojingas. Jo įgyvendinimas ne tik padidins sumaištį universitetuose, bet pareikalaus ir beprasmiško finansinių bei intelektinių išteklių švaistymo.

Ministerija jau skyrė didžiulę sumą iš Europos struktūrinių fondų studijai, kuri paaiškintų, kaip rengti taip vadinamus studijų krypčių aprašus. Po to bus išmetami pinigai pačių aprašų, kurių Lietuvoje bus apie 140, rengimui.

Jungtinei Karalystei pakanka 54 studijų krypčių, kurių aprašai seniai jau parengti. Juos, o ne Statistikos agentūros klasifikatorių, reikėjo išversti ir įteisinti Lietuvos aukštajame moksle.