Turėjo dirbti visų mūsų labui, nes tam yra pasamdytas (išrinktas), bet sugebėjo ne tik nedirbti, bet galbūt dar ir už savo poilsį susimokėti iš visų mūsų kišenės.
Kaip reaguoja visuomenė?
Vieni teisėtai piktinasi ir siunčia prakeiksmus L.Karaliui. Kiti jau moja ranka: ką tokiam seimūnui padarysi – juk patys išsirinkom. Treti gudriai šypsosi: esą tokiais skandalais tik pridengiamos milijoninės aferos. Tam, kad visuomenė „garą nuleisti galėtų“. O ir L.Karalius esą jokia ne išimtis tarp valdžioje atsidūrusiųjų. Visos jo bėdos tik dėl to, kad visuomenės dėmesio centre atsidūrė susipykęs su A.Valinsku. Todėl dabar ant jo galima „sukarti visus šunis“.
Visi minėti požiūriai ne tik turi teisę egzistuoti, bet ir tikrai atspindi bent dalį tiesos. Tačiau visi jie – visiškai „nerezultatyvūs“.
Juk dėl L.Karaliaus šiuo atveju neverta net burnos aušinti. Jis tikriausiai jau seniai laikosi principo „šunys loja, o karavanas eina“.
Todėl galėtume nebent aktyviau reikalauti, kad kiekvieno iš mūsų išrinkti kiti Seimo nariai vykdytų jau senokai akivaizdžią tautos valią – surengtų tikrą apkaltos procesą L.Karaliui, A.Sacharukui, o gal ir dar keliems „labiausiai nusipelniusiems“ šio Seimo veikėjams. Juk mes ne tik turime teisę teikti reikalavimus savo išrinktiems Seimo nariams. Iš esmės mes turime ir pareigą tai daryti. Bent jau jei tikrai norime, kad kažkas keistųsi.
Tačiau teisėto pasipiktinimo sūkuryje daug svarbiau būtų nepamiršti, kad šioje istorijoje svarbiausias tikrai ne L.Karalius. Ne jis pats tuos 20 tūkst. iš Sveikatos apsaugos ministerijos paėmė. Ministras A.Čaplikas ar bent jau kažkas iš jo komandos tokį sandorį palaimino. Todėl ir atsakomybės ar bent jau pasiaiškinimo visuomenei būtina reikalauti iš jų.
Sakysite A.Čaplikas – jau nebe ministras? Na ir kas? Jis juk niekur nedingo – toliau Seime „visų mūsų labui“ darbuojasi. Todėl bent jau viešai pasiaiškinti tiesiog privalo.
Maža to. Jau turime ir naująjį Sveikatos apsaugos ministrą – A.Čapliko bendrapartietį liberalcentristą R.Šukį. Šis politikas netgi mėgsta girtis savo principingumu. O ir darbą Sveikatos apsaugos ministro kėdėje pradeda nuo labai gražiai ir teisingai skambančių žodžių. Tad dabar jis tiesiog privalėtų viešai įvertinti ne tik visą šią istoriją, bet ir savo pirmtako A.Čapliko vaidmenį.
Kitaip visos R.Šukio kalbos, „kad bet kokie veiksmai, kurie gali būti laikomi neskaidriais, nebus toleruojami“, nebus verti nė sudilusio skatiko. Kaip ir jo ryžtas įvykdyti tikrai reikalingą sveikatos apsaugos reformą.
Ir tikrai netikėkite, jei jums sakys, kad ministras neturi laiko rūpintis tokiomis „smulkmenomis“. Arba, kad „viskas teisėta“. Nes net jeigu ir iš tiesų teisėta, tikrai nėra teisinga, kai Seimo nario šeimos verslu tampa „biudžeto lėšų įsisavinimas“. Todėl ir reikalauti, kad tokie „teisėti sandoriai“ taip pat būtų tinkamai įvertinti, tiesiog būtina. Būtina tai daryti mums patiems.
O jei kas mano, kad „ne nuo smulkmenų reikia pradėti“, norėčiau priminti mano mėgstamą Niujorko mero R.Giuliani kovos su nusikalstamumu šiame JAV didmiestyje pagrindinę idėją. Būtent „nulinės tolerancijos“ net menkiausiems pažeidimams politika šiame milžiniškas nusikalstamumo problemas išgyvenusiame mieste padėjo merui savo valdymo metais pasiekti neįtikėtinų „didžiųjų tikslų“: teigiama, kad nusikaltimų apskritai Niujorke per R.Giuliani valdymą sumažėjo beveik 50 proc., o nužudymų – net 70 procentų.
Gal jau metas „nulinei tolerancijai“ ir Lietuvoje? Juk būtent toks testas aiškiai parodytų, ar R.Šukys ir A.Čaplikas kuo nors iš esmės skiriasi nuo L.Karaliaus.
***