Lrytas.lt pokalbis – su A.Vozbinu prieš pat jo paveikslų parodos „Krizenantis pavasaris“ atidarymą. Paroda atidaroma šiandien Vilniuje, Savicko galerijoje.
- Vienos šaknies žodžiai – krizė ir krizenti, o reikšmės skiriasi kaip diena ir naktis. Tačiau šį pavasarį ne visiems smagu krizenti.
- Būtent ne visiems. Valstybė sėkminga tiek, kiek laimingi jos žmonės. Kiekviena naujai atėjusi Vyriausybė po kelių dienų paimdavo paskolą ir pasidalydavo. Mums dabar lieka krizę srėbti, o jie krizena iš mūsų. Jų nepriklausomybė ir mūsų - tarytum du skirtingi dokumentai, vaizdžiai užrašyti veiduose.
Šiandien kalbantieji valdžios vardu yra abejingi žmonėms. Paniekinę mūsų orumą jie negali kurti valstybės. O juk orumas - ne ekonominė ir ne socialinė sąvoka. Baisiausiam sapne negalėjau susapnuoti, kad Lietuvai teks išgyventi neregėtą emocinę ir ekonominę krizę.
- Visais laikais į visus reiškinius menininko požiūris buvo netradicinis. Jūs savaip išgyvenate ir vertinate nuopuolius ir pakilimus, pergales ir pralaimėjimus. Ir išdrįstate pasakyti tai, ką kiti nutyli.
- Ir dėl to esame plakami. Ši Vyriausybė mums smogė iš peties. Daug vandens turės nutekėti, kol kultūros, meno ir mokslo branduolys, šiandien nuvarytas į paraštes, vėl įstengs sugrįžti. Pasitikėjimą prarasti paprasta.
A.Kubilius meistriškai sugebėjo supjudyti žmones. Išjungti iš žaidimo talentingiausius, turinčius visuomeninį svorį ir įtaką. Juk pakeitus juos abejotinomis figūromis, tampa lengviau valdyti situaciją.
Kultūrai šiandien šalyje atstovauja dainuojantys čigonai ir zvonkės. Pasauliniu mastu mėgstama prisidengti R.Tuminu, E.Nekrošiumi ir kitais garsiais vardais. Bet kiek valstybė į juos investavo? Ogi nieko. Vien lietuviška pavardė kuria valstybei prestižą. Valstybei, kuri mus apiplėšinėja.
- Bet menininkų konfliktas su aplinka yra užprogramuotas, tad gal nėra ko pykti?
- Aš kalbu apie žmonių bukinimo mechanizmą. Taip, menininkai visai laikais išgyveno krizę. Tačiau skaudu, kad mūsų visuomenėje menininkai laikomi kvailiais. 90 proc. šalies gyventojų nesupranta mūsų funkcijos. Mes pašaipiai vadinami bohemos žmonėmis, veltėdžiais, negaminančiais jokio produkto. Ir tas požiūris jau persikėlęs į aukščiausius valdžios sluoksnius. Tiems naktiniams perversmininkams menas nėra dėmesio vertas objektas. Juk iš jo „atkato“ negausi.
Jeigu prezidentė D.Grybauskaitė prisipažino, kad Š.Saukos paveikslą Prezidentūroje pakabino tik tam, kad panervintų žmones, tai kokių įvertinimų galima tikėtis iš ne prezidentų? Ne juokais nusigyvenome, jeigu menininkas reikalingas tik kažką panervinti ar pajuokinti.
- Paveikslai per krizę ne pati populiariausia prekė. Tačiau juk yra ir tokių, kuriems ir dabar neblogai sekasi. Piešia sau gėlytes, angelus ir gyvena puikia, valdžia nėmaž nesipiktina.
- Aš ne saldžiabalsė lakštingala. Laimė, tokių prisitaikėlių nėra daug, antraip Lietuvos dailei būtų amen. Apskritai šiandien išplautos meno ribos. Kur jis prasideda, kur baigiasi - nelabai kas susigaudo.
Mes patys gyvename uždarame kūrėjų pasaulyje. Esame žinomi vienas kitam. Mus įvertina ne visada draugai. Tai gali būti ir priešai, ir konkurentai. Tik jų lūpos dažniau siunčia pyktį, pavydą.
Meno pasaulis uždarytas savotiškoje kapsulėje. Šiandien jis egzistuoja ne Lietuvos, o užsienio dėka.
Menininko misija – kurti. Mes ir kuriame. Ne visada iš tos kūrybos galime pragyventi. Tačiau tokia jau mūsų egzistencijos forma, iš jos nelabai pralobsi. Valstybei patogu ta forma prisidengti. Juk niekur nedingsi, žmogau. Vis vien kursi.
Paradoksalu, bet užsienyje, ypač Skandinavijos šalyse, mūsų menininkų darbai yra gerai vertinami, už juos neblogai mokama, juos noriai perka kolekcininkai.
- Ar kada pagalvojate apie emigraciją?
- Mano dukra ketina išvažiuoti mokytis ir grįžti atgal nenori. Apmaudu. Mokslas pas mus virto preke. Įdomu, ar kas skaičiavo, kiek žmonių pastaraisiais metais paliko Lietuvą. Gal mūsų jau seniai nebe 3 milijonai? Tik prisipažinti baugu.
Mano kolega iš Nyderlandų sako, kad jam Lietuva puiki šalis gyventi, bet nedėkinga dirbti. Tačiau aš negalėčiau gyventi užsienyje. Man reikalinga artima, suprantama terpė, iš kurios semiuosi temų savo kūrybai, man labai svarbūs draugai, bendravimas. Užsienyje jausčiausi labai vienišas. Nors ten viešėti, atostogauti, eksponuoti savo darbus labai smagu. Parduoti juos ten taip pat apsimoka.
Atsimenu tarnybą sovietų armijoje. Buvo toks tėvynės ilgesys užvaldęs, nors vilku kauk. Rodos, pėsčiomis pareičiau iš to Chabarovsko (Rusijos Tolimieji Rytai). Kai grįžau, lietuviai man atrodė gražūs, puikūs ir draugiški žmonės. Mes tokie ir esame.
Turime puikių tradicijų. Mūsų unikalios dainų šventės, Kaziuko mugė pagal masiškumą prilygsta Venecijos karnavalui, tik apie ją kažkodėl pasaulyje nelabai kas žino. Turime įdomių žmonių, gerą širdį, tik kodėl mums taip nesiseka? Anarchija užvaldo vos pasiekus aukštesnį lygį. Beje, ši tradicija pamatinė, nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos laikų. Kai susiduria interesai, tauta, valstybė nueina į antrą planą.
- Ir lieka tik viena protesto forma - tokia paroda kaip „Pakrizenimai“?
- Ar žinote politiką, kuris į Lietuvos istoriją labiausiai įsirašė savo krizenimais? Nuo tų krizenimų jis pats labiausiai „kaifuoja“. Precedentas padarytas, galime ir mes sau leisti. Ar ne?
Mano paveikslai ironiški. Aš būtent taip krizenu. Menas - dalykas nei linksmas, nei niūrus, jis visada provokuojantis. Jo tokia pozicija, jis gyvena pats sau, jam nėra būtini karalių ir prezidentų pripažinimai. O pats kūrėjas visuomet yra gyvas priekaištas. Šiuo atveju mano „Pakrizenimai“ yra emocionali provokacijos forma, kalbėjimas su potekste.
- Ilgus metus tapėte moteris. Gyvybės nešėja, užtarėja, valdovė, draugė, įkvėpėja. Sakydavote, kad moteris jūsų teptuką vedžioja. Šioje parodoje moterų paveikslai visiškai kitokie - nei geismo, nei ironijos beveik nepaliesti.
- Šį kartą moterų, pateiktų atviru pavidalu, šiek tiek mažiau.
- Negi ir joms krizė?
- Man atrodo, kad kūniškai pusei krizės nebūna. Tai gyvenimas.
- Tačiau kūryboje atsirado tai, ko iš Aleksandro Vozbino galima buvo tikėtis mažiausiai.
- Kiekvieną kartą bandau daryti atradimus. Tiražuoti ką nors man neįdomu ir nuobodu.
- Kiti tai vadina tobulinimu.
- O aš tai vadinu bedvasiu štampavimu. Man kaip vaikui labai smagu atrasti. Atradimo procesas mene sudėtingas, labai subtilus ir net pavojingas. Juk menininkas turi savo veidą, braižą. Jeigu labai nugrybausi, gali būti ir neatpažintas.
- Ar jūsų tapyboje yra temų, simbolių, nuo kurių atsispiriate?
- Man nepatinka iliustruoti kažkokią mintį ar idėją. Nors ne sykį tapyboje teko užkibti ant iliustratyvumo kablio. Būdavo - iš pradžių sugalvoju, susidėlioju, tačiau dirbdamas pradedu nusivilti, nes tapyti pasidaro nebeįdomu. Kas kartą noriu nustebinti patį save. Tai nėra lengva nė vienam dailininkui.
Balta drobė lyg neaprėpiama dykuma. Aš leidžiuosi į nežinomybę, mane vilioja neatrasti, nepatirti dalykai. Nors aš turiu vidinius stabdžius, žinau, kad egzistuoja atskaita, tačiau visuomet balansuoju ant akimirkos ribos. Pagaunu reginį tarytum už uodegos ir laikau, kad neišnyktų kaip miražas. Menas juk emocionaliai suvokiamas, dažnai jį logiškai paaiškinti sudėtinga.
- Jūsų kūriniuose iš paveikslų ironiškai žvelgia riebūs katinai ir bailiai akimis sekioja šunys. Kodėl taip?
- Man patinka ieškoti metaforų, kuriomis galėčiau apibūdinti tą ar kitą būties reiškinį. Man patinka spalva, paveikslo struktūra, žaidybinis momentas. Nuostabu bent trumpam pasijusti „demiurgu“, modeliuoti situaciją iš linijų, spalvų, plokštumų. Per spalvą, toną, pustonį prasideda neregimosios būties kelias į regimąjį pasaulį. Taip ir atsiranda netikėtumai.
Keturkojų akyse glūdi visas požiūris į krizę. Šuo galvoja: „Šeimininkas rūpinasi manimi, duoda ėsti, girdo. Vadinasi, jis – mano Dievas“. Katinas galvoja: „Šeimininkas rūpinasi manimi, duoda ėsti, girdo. Vadinasi , aš – jo Dievas!“
Šią pusiau juokais pasakytą tiesą galima taikyti ir žmonėms. Šuns kultas – ištikimybė ir visiškas pasitikėjimas. Katės – nepriklausomybė ir saviraiška. Šuo savo šeimininkui gali atleisti skriaudą. Katė – išdidi ir greitai įsižeidžianti būtybė. Vaikšto kur nori, pati pasirenka batus, į kuriuos galėtų pridirbti. Šiems keturkojams iš prigimties lemta „nesusišnekėti“.
Žmonės nepasidalija to paties. Tik labiau moka maskuotis.
- Dažnai iš savęs pasijuokiate?
- Negi aš atrodau labai rimtas? Be humoro gyvenimas būtų tikra katastrofa. Jeigu iš savęs nesugebi pasišaipyti, arba bent pakrizenti, tai tau tikrai krizė. Ir dar - aš niekada nesusireikšminu. Puikiai žinau, kas yra būties trapumas.