2009 m. gruodžio 23 d.
Antradienį, kadangi vis tiek tarėmės susitikti su ja netoli stoties, turėjau važiuoti autobusu. Pirmąkart važiavau čia juo. Atstumas man yra viena ar dvi stotelės, kainavo 1,6 euro, nieko blogo nenutiko. Tai gal taip ryt iki stoties ir važiuosiu.
Po to tik eidama link konkretaus išėjimo susitikti su Indre, vėl pasiklydau stoties prekybos centre. Vėl nubraukiau į tą pačią pusę, kaip ir pirmą dieną. Ten gal kokie magnetiniai laukai labai stiprūs.
Šiandien jau pradėjo šilti. Jau pravažinėtose vietose ir purvo balų galima rasti. Tokiu oru vaikščiodama visuomet labai gailiu savo batų. Beveik galiu apsiverkti brisdama per buzą. Gal pagaliau pradėsiu dairytis „guminiakų“.
Susipakavau lagaminą. Dar niekad niekur nevažiavau tokiu tuščiu – tik batai ir lauktuvės. Batų visas tris turimas poras pakalti reikia, todėl tempiuosi. O šiaip saugau vietą lagamine ketinamoms atsivežti „šmutkėms“. Kitąkart gal tik kovo pabaigoje į Lietuvą skrisiu, o iki tol apsirengti kažkuo tai reikės. Gali būti, kad rankinė, į kurią susikrausiu kelionei imamą maistą, bus sunkesnė už lagaminą.
„Eurolines Netherlands“ savo svetainėje praneša, kad dėl sniego ir spūsčių jų autobusai vėluoja. O aš Dortmunde turėsiu persėsti į kitu maršrutu važiuojantį „Europines“ autobusą. Paliktas intervalas – viena valanda. Šiaip tai manau, kad tas kitas autobusas į Dortmundą atvykti irgi vėluos, be to, būsiu toli gražu ne vienintelė lietuvė šitame kelyje namo. Bet dėl viso pikto ryte dar pasiskambinsiu antrą kelionės dalį organizuojantiems lietuvių vežėjams, kad tikrai netektų valgyti Kūčių kokioj nors Vokietijos stoty.
Toks kažkoks keistas laukimas ir nerimas. Prieš skrendant lėktuvu taip nebūna. Bet džiugus, kaip prieš mokyklinę ekskursiją. Laukiami nuotykiai, yra daug sniego (nors krentant temperatūrai tai panašėja į daug purvo, kas visai nėra smagu) ir 29 val. 20 min. (jei pavyktų sutilpti į grafiką, kuo netikiu) sėdėjimo. Naujas ekstremalus patyrimas.
2009 m. gruodžio 25 d.
Daugiau savo noru iš Nyderlandų į Lietuvą autobusu nevažiuosiu. Pirmą pusę kelionės dar buvo atrakcija, bet antrą pusę malonumo kreivė leidosi geometrine progresija. Pradėjo skaudėti nugarą, kelius, nuo miego noro pradėjo perštėti akis, nuo šlamštmaisčio – diegti pilvą ir t.t.
Pakeliui dar du mulkiai sugebėjo prisigerti, tai Lenkijoje stojome jiems iškviesti policiją. Cha, aš bijojau, kad dėl vėluojančių autobusų netektų Kūčių valgyti Vokietijos stoty. O šitiems vos neteko Kūčių valgyti Lenkijos blaivykloje. Bet po ilgo aiškinimosi policija kažkodėl jų nepaėmė. O truputį gaila.
Vairuotojas tuodu persodino į priekį, nes gale jie trukdė miegoti kažkieno vaikams. Tai antrą kelionės dalį jie trukdė miegoti man.
Neprisigerkite, žmonės, ten, kur tam neskirta vieta. Nekęs jūsų visi kiti ir kitu metu, o ne prieš Kalėdas, nepasigailės. Net jei visą kelią tyliai miegosite, nuo jūsų smirdės.
Rusiškai kalbantis latvis, pradedantis sakinį dviem angliškais žodžiais ne į temą (įsivaizduojantis, kad jis moka anglų kalbą) ir, daugiau neišstenėjęs, baigiantis jį serija rusiškų kalėjiminių „matų“, ir nežinia kokios gimtosios kalbos Paulo, kuris angliškai kalba taip nesuprantamai, kad net blaivaus dar kelionės pradžioje jo nelabai supratau. Tai pirmasis bandė išklausti antrojo, kur šis važiuoja. Ir labai pyko, kad negauna normalaus atsakymo
Man taip rodos, kad vienintelis jiems abiem suprantamas žodis buvo „vodka“. Kitaip jiems net prisigerti kartu nebūtų pavykę.
Persėdus Vokietijoje, gavau vietą prie merginos. Priėjus autobuse lyg ir reikia kažkaip užkalbinti, pasisveikinti. O kas ir kokiomis kalbomis šioje aplinkoje kalba, buvo visiškai neaišku. Ir man kažkodėl pažiūrėjus jai į veidą, kilo mintis, kad ji turi suprasti rusiškai. Ir taip, ji rusiškai suprato. Kai pradėjau traukti savo kelioninę laiko užmušinėjimo įrangą, tarp jų – lietuvišką knygą, ji pasiūlė pereiti prie lietuvių kalbos.
Paskui galvojau. Autobuse, važiuojančiame iš Vokietijos į Lenkiją, Lietuvą, Latviją, tikimybė sutikti lietuvių, yra ne tokia jau maža. O aš nepasivarginau ir pradėjau nuo kalbos su didžiausia tikimybe būti suprasta. Hmm. Reikia labiau mylėti savo kalbą ir ja didžiuotis. Kitą kartą analogiškoje situacijoje, manau, pradėsiu pokalbį nuo gimtosios kalbos.
O šiaip šauni raseiniškė į bendrakeleives pakliuvo. Labai greitai susipažinome, stotyse kartu kavos ir į tualetą bėgiojome, šiek tiek valandų prapliurpėme. Buvo įdomu sužinoti, kaip gyvena, ką dirba kitur išvažiavę lietuviai, su kitokiomis istorijomis, kitokia aplinka. Mane vis dar stebina emigracijos mastai – Kelne gyvena ir ji, ir jos sesuo. Atvažiavo į Vokietiją, nes čia jau buvo jos teta. Dar Londone gal du pusbroliai gyvena.
2010 m. sausio 6 d.
Mano patogusis tiesioginis rytinis skrydis Vilnius-Amsterdamas pavirto minikošmaru. Jau sėdint lėktuve paaiškėjo, kad sugedo priekinis ratas - važiuojant negali pasukti. Palaukėme. Grįžome į laukimo salę, dar palaukėme. Buvome nusiųsti į oro linijų biurą persirašyti į kitą skrydį. Ir greitai greitai, nes lėktuvas jau tuoj tuoj kils.
Pusiau bėgom į tą velnio biurą. Čia man užteko reakcijos atsidurti pirmai eilėje. Perrašė. Susiraskite savo lagaminus ir atiduokite juos registracijai patys. O kur lagaminai? Atvykimo salėje.
Keiksmažodžiai čia negelbės, bėgam į kitą oro uosto pastatą ieškoti atvykimo salės. O, jos net trys. Priėjimai prie bagažų užrakinti. Dar kartu atlėkė trys keleiviai iš atšaukto skrydžio. Kažkoks dėdė eina. Kažko klausiam. Kažkur kažkam į kažkokias duris skambinam....
Rygoj (taip, mus išskraidino su persėdimu Rygoje) jau ir valgyti norėjosi, teko pirkti oro uoste brangius sumuštinius. Ir laukti atsibodo, namo norėjosi. Dar gal nebūčiau linkusi zirzti kaip vaikas, jei iš vakaro nebūtų buvęs labai smagus „karaokadienis“ ir dėl to nebūčiau miegojusi vos tris valandas.
Nepatiko man šita kelionė, labai pavargau. Galiausiai dar su visais savo 30 kilogramų bagažo sugebėjau pataikyti į netinkamą traukinį.
Užtat susipažinau oro uoste su lietuve, gyvenančia Delfte. Lietuviškai simpatiška, olandiškai nesidažiusi, šiaip miela mergina. Studijuoja architektūrą magistrantūroje. Aš kažkodėl kreipiu dėmesį į tai, kodėl žmonės išvyksta gyventi į užsienį. Yra didelė visiems žinoma masė ekonominių migrantų ir yra įdomi grupė su gražiomis meilės užsienyje istorijomis arba akademiniais siekiais geruose universitetuose ir pan. Mano pačios draugių rate dominuoja antra grupė ir man tai patinka.
Tai užskaitau ją, kaip savo pirmą savarankiškai Nyderlanduose susirastą draugę. Kada nors nusibelsiu iki jos miesto pažioplinėti. Sako, labai gražus. Indrė irgi dar nebuvusi Delfte, o norėtų pamatyti. Tai ką nors sugalvosime.