Juk Marijos žemėje tokie fokusai – nieko nauja. Čia veikia gerokai aukštesnio lygio burtininkai, sugebantys į betono sienas įmūryti milijonus ir net milijardus litų taip, kad nei archeologai, nei prokurorai nesurastų.
Antai vadinamojo nacionalinio stadiono statytojams Vyriausybė numetė 100 milijonų litų. Ir ką? Su statybomis nepasistūmėta iš vietos.
Valstybės kontrolieriai šaukia, kad kone pusė šios sumos panaudota nepagrįstai, bet šuns balsas dangaus nepasiekia.
Valdovų rūmus statantys entuziastai gerokai nuosaikesni. Jiems daug nereikia: atseikėkite kelias dešimtis milijonų per metus – ir galkada nors baigs šias amžiaus statybas.
Visiškai nusipigino fokusininkai, rengę „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ projektą. Pradangino tik kelis šimtus tūkstančių. Todėl iki šiol gėdinami tie, kurie dar drįsta ieškoti siūlo galų. Argi čia pinigai?
Užtat Lietuvos, kaip stebuklų šalies, garbę apgynė svetimšaliai.
Už milijardą litų išlieti betono aikštelę – čia jau kvepia pasaulio rekordu.
Būtent tiek avansu sumokėta Vokietijos kompanijai „Nukem“, statančiai branduolinio kuro saugojimo aikštelę.
Vokiečiais vadinti šių vėluojančių dirbti verslininkų liežuvis nesiverčia, nes įmonė parduota rusams. O Rusijoje stebuklų nestinga. Ko vertas vien įvykis, kai Uralo miškuose buvo „pamesta“ šimtai tankų!
Tad tikrai nebus naujiena, jei, turint tokius rangovus, Lietuvoje ir toliau gerės pinigų dingimo rodikliai. Bent vienoje srityje galime tapti pirmi pasaulyje.