Anot savaitraščio, ši prasidėjusi dideliu sprogimu, kai Didžiosios Kunigaikštystės atminimo įkvėpti Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai paskelbė nepriklausomybę, pašiurpindami ne tik Maskvą, bet ir kaimynes Latviją ir Estiją, kurios buvo linkusios judėti šiek tiek lėčiau.
Nuo to laiko Lietuvos „užsienio politika buvo drąsi, bet kerėpliška“, rašo „The Economist“ - dideliems mūsų vadovų užmojams dažnai koją pakišdavo praktinis politikos meno neišmanymas. To pavyzdys yra Lietuvos bandymai dar prieš 2008-ųjų karinį konfliktą atkreipti Europos Sąjungos dėmesį į Gruzijos problemas - teisingi, savaitraščio manymu, bet taip mėgėjiškai vykdyti, kad tik paralyžiuodavo ES veiklą.
Pasak leidinio, pakeisti tokią „principingos nekompetencijos“ politiką pasišovusi naujoji prezidentė Dalia Grybauskaitė naują Lietuvos užsienio politikos kryptį paskelbė į Kovo 11-osios minėjimą nepakvietusi prezidento Michailo Saakašvilio, nors šiltas Gruzijos parlemento nario sutikimas koncerte Katedros aikštėje parodė, kad visuomenės ir prezidentės nuomonės skiriasi.
„The Economist“ nuomone, didžiausia Lietuvos užsienio politikos problema - „nervingi“ santykiai su Lenkija. „Lenkai, daug geriau atmenantys savo pačių kančias nei kitų tautų, dažnai pamiršta, kad Lietuvos akimis jie gali atrodyti kaip chuliganiškas kultūrinis hegemonas“, - rašo „The Economist“. Lietuva, taip pat linkusi į užsisklendimą, taip ir neišsprendė tokių jautrių klausimų kaip lenkiškų pavardžių rašyba. Tai, savaitraščio požiūriu, keistas nukrypimas nuo D.Grybauskaitės deklaruojamo pragmatizmo.