Kodėl nustoja draskyti akis aplinkiniams ar apšnekinėti su pavydu savo kaimynus? Kodėl nerėkia, kad viskas aplinkui nupirkta? Nekeikia politikų. Netgi prisiverčia šypsotis, kai nepaprastai sunku. Ir su giliu liūdesiu prisimena, kaip gera buvo gyventi Lietuvoje. Kur kaimynas už butelį galėjo padaryti remontą, o vokeliai būdavo pats geriausias būdas kovoti su sistemine biurokratija.
Matydamas tokį absoliučios daugumos piliečių nutautėjimą, ne kartą savęs klausiau – kodėl žmonės negali išsaugoti savęs, savo papročių, tradicijų svetur? Kodėl įsidarbinę dirba nelaukdami, kol kas nors pamalonins dovanomis? Kodėl nekeikia valdžios dėl savo pačių korupcijos? Nesiskundžia dėl didelių mokesčių ir mažų ar netgi neegzistuojančių motinystės atostogų?
Manau, atsakymas labai paprastas – svetur žmonės gyvena nieko iš valstybės nereikalaudami, ir todėl yra laimingesni. Net jeigu atostogauja tik savaitę per metus, plėšosi per kelias darbovietes ir neturi jokios galimybės paprašyti darbdavio išleisti motinystės atostogų.
O Lietuvoje – viskas atvirkščiai. Čia per daug norima iš valstybės, per daug alkanų burnų, kurias ta valstybė maitina. Į valstybę žiūrima kaip į pasipelnymo šaltinį. Pelnytis valstybės sąskaita – savotiška verslo forma.
Gražiausias to simbolis – basi policininkai, neturintys pinigų batams, bet galintys nusipirkti viešųjų ryšių agentūros paslaugas. Kuo mažesni mokesčiai, kuo didesnis pelnas, kuo didesnės išmokos, tuo didesnis „atkatas“ – tokia paprasta meilės Lietuvai formulė.
Kapitalistinėje Lietuvoje iš esmės išliko socialistinis požiūris į valstybę – neišsenkantį išvogtinų išteklių šaltinį, skirtumas tik toks, kad didžioji dalis būdų sukaupti kapitalą – įteisinti įstatymais, o pasibaigus posovietiniam valstybės išpardavimui, puolama prie ES pinigų, ir dar skolinamasi visos valstybės vardu.
Skolą juk sunkiau suvokti, negu padidintus mokesčius ar atimtas pensijas. Taip kuriama rinkimams skirta turtingos valstybės iliuzija – gerumo epidemija, už kurią brangiai sumokės emigruoti nedrįstančios kartos.
Nenuostabu, kad valdžioje vis daugiau žmonių į rinkimus žiūri kaip į verslą. Save iš biudžeto paremiančios partijos, į rinkimus lendančios per nusipelniusiųjų sąrašus – pasityčiojimas iš demokratijos. Manau, idėja, kad partijų sąrašai stabilizuos Lietuvos politinę sistemą, nepasitvirtino, ir kuo toliau, tuo ydingesnė tampa, mažindama piliečio galimybę deportuoti susikompromitavusius politikus iš Seimo. Tokią sistemą būtina kuo greičiau keisti, artinant valdžią prie žmonių, kad būtų atstatytas žmonių tikėjimas galimybe keisti šalies ateitį rinkimuose.
Priešingu atveju partijoms rinkimai tampa pasipelnymo šaltiniu – tiksliai padaryta investicija į rinkimus, kuri turi atsipirkti. Ypač turtingi Europos Parlamento nariai – Paksas, Uspaskichas, Donskis, perkantys interneto svetainėse reklamą, matomiausiose vietose, varžydamiesi savo fotografijomis su reklamuojamais virtuvės rakandais ar alumi netgi tada, kai rinkimai seniai pasibaigę. Tačiau tai nėra normalu.
Eurobiurokratija negaili pinigų savireklamai, dažnai net nenurodydama, kad tai, ką skaito rinkėjas, yra viso labo reklama. O kai rinkimų uždavinys – save pelningai parduoti rinkėjui, kodėl reikia piktintis, kad Seimo nariams prireikia naujausių automobilių ir arbatos servizų? Valstybė juk dirba žmonėms, o ne žmonės valstybei. Vadinasi, žmogiškoji pastanga visada turi atsipirkti.
Netgi prezidentė, ramindama valstybės persekiojamas mamas, užuot gynusi teisinės valstybės reputaciją siūlydama naujus įstatymus ar pritaikydama amnestiją, siūlo mintį, kad iš valstybės vogti – mažesnė nuodėmė, negu iš kaimyno, todėl valstybė turėtų būti atlaidesnė. Ir visi džiaugiasi, kad prezidentė šitaip stoja mamų pusėn. Tačiau visa tai – sisteminio nevalstybiško mąstymo simptomai.
Valdžia negali būti gera visiems, kas įsisiurbia į jos kaklą. Lietuviškas pavydas sakytų – vadinasi, Lietuvai reikia valdžios, kuri būtų visiems žiauri. Kaip sovietmečiu, kai visi gyveno skurde, daugelis – baimėje, bet dabar sako, kad buvo laimingi. Ne todėl, kad gerai negyveno, o todėl – kad kaimynai buvo dar skurdesni ir nelaimingesni. Kaip gera džiaugtis, kad tavęs niekas neištrėmė ir neįkalino, ar ne? O jei dar davė ordiną ar medalį – tai apskritai laimingo gyvenimo viršūnė. Nesvarbu, kad nėra nei padorių batų, nei maisto parduotuvėse.
Peršasi viena įkyri idėja – jei Lietuva nemylėtų savo piliečių, o lietuvis nemylėtų savo tėvynės – žmonės būtų kur kas laimingesni. Nereikėtų nei valstybinių pašalpų, nei skurdesnių kaimynų, nei priėjimo prie biudžeto, nei didesnių algų, nei ES subsidijų, nei viešųjų ryšių agentūrų planuojamų akcijų algoms pasididinti.
Jei lietuvis nemylėtų lietuvio, nereikėtų vokelių, butelių, balsavimo už draugus... Bet kol valstybė apsimes, kad yra turtingesnė už jos žmones, o žmogus jausis ranką ištiesusiu skurdžiumi, kyšiu pelnančiu malones ir neišgalinčiu susimokėti net paprasčiausios baudos už pažeistas eismo taisykles, niekas, visiškai niekas nepasikeis. Matyt, meilė už pinigus – aukščiausia atsidavimo forma, stropiai perduodama iš kartos į kartą ir išgydoma tik emigracijoje.