Politikų užkaistas menų katilas jau liejasi per kraštus

Panevėžio dailės galerijos direktorė 58 metų Jolanta Lebednykienė praėjusią savaitę laimėjo savivaldybės skelbtą konkursą reorganizuotos dailės galerijos vadovo pareigoms užimti.

Tačiau gerą pusmetį virusios aistros dėl jungiamų dailės ir fotografijos galerijų nerimsta ir po konkurso.

Vos vienu balu 54 metų rašytoją Liudą Jonušienę nurungusi J.Lebednykienė daliai panevėžiečių vis dėlto neatrodo tinkama toliau vadovauti jungtinei menų buveinei.

Kita vertus, gali būti ir taip, jog tai tėra sudėtingo charakterio menininkų intrigos, kurias pastaruoju metu gerokai pakurstė ir vietos politikai.

Ilgametei profesionalaus meno renginių organizatorei J.Lebednykienei prikišama, neva ji galeriją pavertė savo sutuoktinio, skulptoriaus Juozo Lebednyko asmenine parodų sale, į renginius pritraukiama mažai žmonių, parodų pristatymai nykūs, menininkai pernelyg griežtai skirstomi į tinkamus ir netinkamus naudotis galerijos ekspozicijų erdvėmis.

Neva išbrokavus profesionalus, įsileidžiama neprofesionalaus menkaverčio šlamšto, o galerijos vadovės santykiai su vietiniais kūrėjais irgi gerokai pašliję. Per du aukštus išsidėsčiusiose salėse žiūrovai regi tik tradicinius akademinius renginius, miestui priklausanti įstaiga neįsileidžia jaunimo, nevyksta jokie šiuolaikio meno pristatymai.

J.Lebednykienė konkurso rezultatais patenkinta. Ji neslepia džiaugsmo, kad ir toliau galės tęsti nusi-brėžtą veiklos kryptį: dirbti, kaip pati teigia, tik su rimtais profesionaliais menais.

L.Jonušienę konkursas nuvylė. Ne pralaimėjimas, o konkurso eiga ir konkursančių vertinimas.

„Viena iš mūsų kalbėjo vien apie patirtį ir praeitį, kita apie tai, ką reikėtų stagnatoriškoje galerijos veikloje keisti.

Aštuoni komisijos nariai vertino įvairiai, ir 8 ir 6 balais, o du vilniečiai, kurie nežinia kodėl buvo pa-kviesti lemti mūsų miesto reikalų, vertino aiškiai tendencingai. Vieną kandidatę 10, o kitą 2 balais.

Būtent toks jų balsavimas viską ir nulėmė. Manau, kad tai neteisinga“, - kalbėjo L.Jonušienė.

Pralaimėjimo kartėlį patyrusi L.Jonušienė miesto merui Vitalijui Satkevičiui nusiuntė emocingą laišką, kuriuo prašo atkeipti dėmesį į tolesnę galerijos veiklą.

Tuo tarpu J.Lebednykienė skundžiasi, kad jos siekio likti vadovauti galerijai vos nesužlugdė aktyviai užkulisiuose veikę vietos politikai.

Esą jai spaudimą darė buvęs vicemeras Kastytis Vainauskas ir savivaldybės Kultūros skyriaus darbuotojai.

Kaip tik tomis dienomis K.Vainauską išsivedė STT pareigūnai, ir kelias į reorganizuotos galerijos vadovo postą J.Lebednykienei atsilaisvino.

L.Jonušienė mano, kad konkurentė būtent dabar įgijo stiprų politinį užnugarį ir dėl to užsidėjo laurų vainiką.

Su J.Lebednykiene susitinkame praėjus savaitei po konkurso. Kai praveriu kabineto duris, galerijos vadovė rašo laišką į Kiniją, derina paskutines lietuvių menininkų vykimo į šią šalį detales.

Direktorė primena, kad ji yra vienintelė lietuvė, išrinka į tarptautinę keramikos akademiją.

Sakau, kad šį kartą apie meną kalbėsime mažai. Rūpi reorganizuotos galerijos ateitis. Iš konkurso dalyvės lūpų maga išgirsti ir apie užkulisines dramas bei besitę-siantį apkalbų šleifą.

- Svarbiausia yra galerijos veiklos tęstinumas. Dėsiu pastangas, kad ji ir toliau būtų profesionalaus rimto meno citadelė. Savo programoje akcentavau, kad stengsimės bendruomenę pritraukti, bet profesionalumo kartelės nenuleisime.

Parodų skaičius nebus didesnis. Nusistovėjusi pasaulinė praktika, kad ekspozicija demonstruojama mėnesį, pas mus ji kabo tris savaites. Tankiau rengti parodų negalima.

Siūlysime jaunimui per mūsų galeriją realizuoti savo idėjas.

- Galerijoje viską galima organizuoti, jokių rėmų veiklai niekas nėra apibrėžę, bet laikomės pačios galerijos nuostatų, kad čia turi būti tik profesionalus menas. Visokiems šou renginiams yra kitos įstaigos, bendruomenių rūmai.

Mano nuostata tokia: tau gali siūlyti įvairius dalykus, bet kaip specialistas turi apginti savo poziciją. Į popkultūros lygį tokia įstaiga kaip dailės galerija negali nusiristi. Gal ekonominis efektas būtų didesnis, bet mano nuostata griežta: miestas turėtų išlaikyti rimto meno židinį.

Niekur negirdėjau, kad Luvro paveikslais kas sugalvotų Paryžių išpuošti. O kad mūsų turima keramikos kolekcija reikia išpuošti miestą, ne kartą girdėjau.

- Per 21 metus galerija yra sukaupusi 563 keramikos kūrinius, mums padovanotus po tarptautinių keramikos simpoziumų. Yra dar ir 44 vaizduojamojo meno kūriniai. Tai unikalus miesto lobis, įvertintas per milijoną litų.

Negalima tokio turto tampyti po visą miestą, nevalia tokiu menu puošti vaikų darželių, savivaldybės salių ar parduotuvių vitrinų.

Rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti, kiek kartų politikai skambino ir įtikinėjo mane šios kolekcijos kūriniais pagražinti parduotuvių erdves. Kai buvo atidarytas antrasis „Babilonas“, politikai vėl skambino ir prašė galerijos fondais papuošti šį prekybos centrą.

Tada nurodžiau kūrinių vertę ir kad darbus reikėtų apdrausti. O jei netyčia kuris sudužtų, būtų padaryti dideli finansiniai nuostoliai.

Paaiškinau pagal jų mentaliteto lygį, nes žodžiai, kad kolekciniu menu prekybos centrai nedabinami, jiems nebūtų suprantami.

- Taip, tiesa. Didelis spaudimas buvo iš kultūrą kuravusio tuomečio vicemero Kastyčio Vainausko, iš miesto Kultūros skyriaus.

Visada sakiau, kad norint geriausio ekonominio efekto galerijas reikėtų ne sujungti, o fotografijos galeriją prijunti prie dailės galerijos. Taip būtų buvę išvengta gausybės dokumentų tvarkymo ir išlaidų.

Bet tokiu atveju būtų nesikeitęs dailės galerijos vadovas. Man buvo pasakyta, kad sujungiant įstaigas bus daugiau skaidrumo, bus galima organizuoti konkursą, tiksliau, atsiras galimybė mane pakeisti.

Kai tik pernai spalio pradžioje miesto taryba pritarė galerijų reorganizacijai, prasidėjo baisus spaudimas. Išgirdau apie save tokių dalykų, kad negaliu net pakartoti. Viešai buvo išsakyta gausybė neadekvačių priekaištų.

Kultūros skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė susirinkime su visuomene garsiai vardijo, jog esu melagė, esą neklausau jos, nereaguoju į paliepimą atleisti sargą, nepritariu jai, kad galerijos internetinė svetainė blogai atrodo.

Apie kultūrinę veiklą nebuvo pasakyta nė žodžio, niekas nekalbėjo ir nevertino, kiek ir ko nuveikta miesto labui, priekaištai apsiribojo tik buitiniu lygiu.

Iš vedėjos viešai išsakytų minčių buvo aišku, kad tokia neva bloga situacija yra dėl mano asmens, problemą galima būtų pašalinti pašalinus asmenį.

Tą kartą ji neįvardijo, kieno mintis persako, bet buvo galima nuspėti, kad vykdo aukštesnio politiko nurodymus.

Po viso to buvau ištikta šoko būsenos. Tikėjausi, kad dirbu labai prasmingą darbą, per dailės galerijos veiklą miestui buvo pavykę integruotis net į pasaulinį kontekstą. Žinoma, visur būna trūkumų, bet visada buvau atvira naujovėms.

Ir kai staiga atviru tekstu viskas nubraukiama, tiesiogiai pasakoma, kad esi netinkama ir nebereikalinga, nemačiau prasmės dalyvauti konkurse. Buvo aišku, kad trūks plyš šitos vietos kažkam reikia.

Tačiau kai K.Vainauską suėmė STT pareigūnai, situacija pasikeitė. Pamaniau, kad jam vargu ar berūpės galerijos reikalai, juk turi dabar žmogus ir savų problemų.

- Asmeniškai mūsų keliai lyg ir nebuvo susikirtę. Tiesiog nuo kažkurio laikotarpio pradėjau justi, kad kažkas ne taip, kad nebeįtinku. Aiškiai matėsi, kad Kultūros skyriaus vedėja buvo toje pačioje komandoje su buvusiu vicemeru.

Kultūrą kuravęs K.Vainauskas, visi tai žino, kultūriniuose renginiuose nemėgo lankytis, pas mus gal porą kartų yra buvęs. Asmeniškai man jokių pastabų jis nėra išsakęs.

- Negaliu sakyti, kad negirdėjau jokių priekaištų. Valdžiai atrodė, kad per mažai lankytojų, kad žiū-rovų ratas nesikeičia, siūlė galvoti, kaip lankytojus pritraukti.

Juk atsidarė biblioteka su puikia konferencijų sale, ji dalį lankytojų nutraukia. Gamyklos bankrutuoja, inteligentija tirpsta, labai sumažėjo meno poreikis, todėl sudėtingiau ir žiūrovų rasti.

- Visokių kalbų buvo. Iš T.Rudoko pusės įtampa jautėsi. Bet negaliu sakyti, kad jis į tą vietą buvo ruošiamas. To tiesiog nežinau.

Su T.Rudoku bendradarbiavome, rengėme bendrus projektus, bet tiesa ta, kad su juo gerokai sunkiau bendrauti nei su ankstesniais dailininkų sąjungos vadovais. Skyrėsi mūsų meninio lygio samprata. Jam atrodė, kad nepakankamai įvertinu menininkus, į katalogus sudedu ne tuos, kas, jo manymu, buvo vertesni.

Kad L.Jonušienė dalyvavo konkurse, nenustebau. Tačiau nustebino kitkas.

Prieš konkursą ji buvo atėjusi į galeriją ir pasakė, kad pateikė dokumentus dalyvauti. Ji tikriausiai buvo tikra, kad laimės, nes pareiškė, jog kvies mane į savo komandą, nes aš esu geriausia šios srities specialistė.

Tokie žodžiai nuskambėjo kažkaip keistai, tarsi ji iš anksto žinotų, kad tikrai taps nugalėtoja.

Jai atsakiau: jei esu tokia gera specialistė, tai ir aš galiu laimėti konkursą.

- Dėl J.Lebednyko profesionalumo niekam nekyla abejonių, jis pripažintas ir daug nuveikęs. Ne galerija jį iškėlė, aš ištekėjau jau už garsaus menininko, tuomet net nebuvau galerijos vadovė, o buvau teatro žmogus.

Čia buvo jubiliejinės J.Lebednyko parodos. Norint surengti parodą, reikia turėti ką parodyti. Tegu visi taip produktyviai dirba ir galės savo kūrinius eksponuoti.

Buvo priekaištas, kad 2009 metų Vilniaus meno mugėje mūsų galerija pristatė J.Lebednyką, bet iš tikrųjų jį atsirinko komisija, ne aš juk siunčiau.

Dėl meno kūrinių katalogų - galerija yra išleidusi du J.Lebednyko katalogus, bet buvo ir rėmėjų. Iš viso išleistas 21 katalogas. (Vardinių katalogų daugiau galerija neišleido, tik bendrus keramikų simpoziumų ir bendrus Aukštaitijos dailininkų katalogus, - aut. pastaba.)

J.Lebednykienei pralaimėjusi L.Jonušienė jaučiasi užgauta. Kai kurių komisijos narių elgesys jai perša mintį, jog konkursas nebuvo skaidrus.

Tačiau konkurso rezultatų skųsti ji neketina.

„Jei būtų testas, būtų lengva patikrinti, ar teisingai įvertinti atsakymai. O kadangi pokalbis vyko žodžiu, komisijos nariai atrėš: mano tokia nuomonė. Ir nieko teisiškai nelaimėsi“, - sakė ji.

Kelių romanų autorė, visą gyvenimą kultūrinėje žurnalistikoje dirbanti L.Jonušienė buvo priblokšta sužinojusi konkurso komisijos narės, kultūrą kuruojančios vicemerės Gemos Umbrasienės nuostatą, kad leidyba ir visuomenės informavimas nėra kultūros sritis.

L.Jonušienei teko ilgai įrodinėti, kad ji yra kultūros darbuotoja, antraip būtų negalėjusi dalyvauti konkurse, kurio viena iš sąlygų buvo 5 metai vadovaujančio darbo kultūros srityje. L.Jonušienė keletą metų yra dirbusi laikraščio redaktore.

- Kodėl siūlote merui nepaleisti dailės galerijos iš akiračio? - paklausėme L.Jonušienės.

- Turiu nemenką administravimo patirtį, tad matau, kad galeriją apėmusi visiška stagnacija. Jei niekas nesikeis, tai miestas tik praloš.

Pagrindinė bėda - ji nesvetinga miesto žmonėms ir miesto menininkams. Dabartinė galerija galėtų vadintis tiesiog keramikos muziejumi.

O kur naujovės, kur judėjimas, kur jaunimas? Dabar tiek naujų darbo formų, renginių, atrakcijų, kilnojamųjų ekspozicijų pasiūlyti galima, o mūsų miestas tarsi ignoruoja laikmetį, lyg niekur nieko naujo nevyksta.

Dabartinė galerija uždara, šeimyniška ir nė kiek nejuda į priekį. Kokia veikla, be sukaupto keramikos fondo, ji užsiima? Kur kitoks menas? Ar galerija perka mūsų dailininkų darbus?

Per pastaruosius 6-7 metus mirė gal 10 miesto menininkų. Ką mes apie juos žinome? Nieko. Ar galerija juos kažkaip paminėjo, informavo miestiečius apie Anapilin išėjusiųjų kūrybą? Ar bent vieną jų kūrinį fondams nupirko?

Žmonės išeina, o pagrindinė meno įstaiga nė piršto nejudina, kad jie nenugrimztų užmarštin.

Paprašiau mero, kad jis atsižvelgtų ir į tai, kas lėmė konkurso rezultatus: du tendencingi vilniečiai. Jie galerijos veiklą mato tokią, kokia buvo prieš 20 metų.

- Norėčiau užmarinuotą keramikos kolekciją parodyti miestiečiams. Kodėl tuos kūrinius galima vežioti po užsienius, o saviems žmonėms rodyti negalima? Kodėl nėra judėjimo? Reikia būtinai miestui dailės veidą rodyti, ne tik salėje, bet ir kitokiose erdvėse.

- Labai keisti išvedžiojimai. Nuėjau pas ją pasikalbėti draugiškai, pasakyti, kad dalyvausiu. Maniau, kad konkurse dalyvaus daugiau kandidatų, tad pasakiau, jog būtų geriau, jei laimėtume mes, o tada galėtume sudaryti labai stiprią komandą.

Ji tada labai užsigavo, ji gi nebendrauja su žemesnio intelekto žmonėmis. Susidariau vaizdą, kad ji karjeristė, kuriai svarbu ne kultūra, o kėdė.