Buhalterio sukirpimo žmogui, nė mažuoju piršteliu neprisidėjusiam prie
Lietuvos atsiskyrimo nuo Sovietų imperijos ir dar neapdovanotam artisto
gebėjimais, bet tautos išsviestam į prezidento aukštumas, tokiomis
dienomis dvasiškai turėtų būti nelengva.
Kaip rasti pusiausvyrą tarp sureikšmintos savo prezidentinės didybės ir
asmeniškai svetimos, bet tautai didžios 20 metų senumo istorinių įvykių
dvasios? O gal priešingai - lengva? Kai priešus skaičiuoti moki.
Dar vienas lietuviškas eksperimentas. Kiek jų per 20 metų buvo ir kiek
dar bus?
Skaudesnis klausimas - ar ilgai bus pati Lietuva? Kiek istorinės
gyvasties, kiek parako dar turi Lietuvos tauta?
Kai prieš 20 metų Lietuva skelbė atkurianti Nepriklausomybę, mūsų buvo
daugiau kaip 3,7 milijono. Dvidešimtmetį minėjo jau tik 3,3 milijono.
Jei taip eis, o eina būtent taip, trisdešimtmetį švęs jau tik 2,9 milijono.
Per penkiasdešimtmetį, 2040-aisiais, gal nebebus nė 2 milijonų.
Kiek gražių žmonių, be kurių neįsivaizduojama Nepriklausomybė, per tuos
metus išėjo: V.Kernagis, J.Ivanauskaitė, S.Geda, Č.Kudaba,
K.Antanavičius, B.Savukynas, V.Daunys… Įtraukite į šį sąrašą išėjusius
pažįstamus Sąjūdžio miestų ir rajonų pirmeivius, poetus ir tribūnus, rezistentus
ir disidentus, graudu pasidarys.
Lietuva traukiasi, nyksta kiekybiškai. Su kokybe - ne ką geriau. Kiek
siundomos minios staugimu per tuos 20 metų užčiaupta protų? Kiek
lietuvių potencialo sutriuškino, nuo darbo valstybei atskyrė Stalino
NKVD metodais rengiamos tautinės pjudymo kampanijos?
Prieš tuos, kurie drįso kritikuoti V.Landsbergį. Prieš tuos, kurie
vertė G.Vagnorių. Kurie rengė apkaltą tapšnojusiam prezidentui. Prieš
žurnalistus, valstybininkus, valstybės saugumą, diplomatus, verslininkus.
Kremliui diriguojant jungtiniam mūsų didikų, Kauno konservatorių
energetikų šeimai, jų samdomų intelektualų, megztųjų berečių ir
naivuolių chorui, krykštaudami palaidojome naują atominę elektrinę.
Už tai pašonėje gausime net dvi nepatikimas rusiškas atomines
elektrines. Vieną - Baltarusijoje, netoli Vilniaus. Kitą - čia pat
už Nemuno, Karaliaučiaus srityje.
Nei tau tankų, nei desantininkų. Dvi nedidelės avarijos, ir nėra
Lietuvos tautos. Tik teritorija. Kas nors protestuoja? Taip, kaip
prieš 22 metus prieš III Ignalinos atominį bloką - gražiai susikabinę
rankomis? Arba piktai - kaip prieš LEO LT?
O kam? Visiems dabar gerai - svarbu savi užsakymo dirbti negavo. Taip gerai, kad
už tai dar ir aktyvią Rytų užsienio politiką pridėjome. Galime ir visai ES
užpečkiu tapti. Kad tik Kremlius nepyktų.
Bet gal nieko tokio? Gal kaip nors? Ar mažai nuo Mindaugo laikų brolis
brolių Lietuvoje išgalabijo, svetimiems Lietuvą pardavė, o juk gyva dar
Lietuva, prisitaiko kažkaip?
Prisitaiko. Pirmąją Lietuvos vizą 1990 m. gavęs britų žurnalistas
E.Lucasas pasakė tai, ko neišlemeno nė Seimo opozicija - atėjus į
valdžią D.Grybauskaitei, Lietuva ima aukoti vertybes: „Iš esmės tai
Lietuvos užsienio politikos šrioderizacija, ir aš įžvelgiu tame pavojų“.
Prieš pat dvidešimtmetį nė nepamatėme, kaip vėl atsidūrėme ten, iš kur
pabėgome 1990 metais. Meškos glėbyje. Niekieno nevaromi. Savo pačių
vos ne sovietiškai vienbalsiai išrinktos prezidentės treptelėjimu, kad
su „ubagais“ ji nedraugaus.
Net V.Landsbergis nuolankiai sutinka su A.Lukašenkos pakvietimu į
jubiliejų (gal tikisi, kad trokštamą prezidento vardą pagaliau
suteiks?). Su kuo tik Lietuva dabar nesutinka.
Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių savivaldybės leido įrengti
amžinosios ugnies aukurus ant Lietuvą teriojusios okupacinės Raudonosios
armijos karių kapų. Kur gi ne - už tai pažadėjo sumokėti „Gazprom“.
Ar gali tokios garbės tikėtis mūsų sukilėlių, savanorių ir ypač
partizanų kauleliai, okupantų išmėtyti laukuose ir pamiškėse?
Kam jiems, juk tai tikrų tikriausi „ubagai“. Už jų nestovi „Gazprom“.
Ar bent didžiausias šalies latifundininkas, valstiečių liaudininkų lyderis
R.Karbauskis. Už tris jo partijos balsus Seime A.Kubilius juodžiausios
ūkio krizės metu atseikės 380 mln. litų.
Lyg niekur nieko. Oficialus 380 mln. litų kyšis iš visų mūsų kišenės -
valstybėje, kurioje ministrai kaip užsukti kartoja, kad nėra pinigų.
Vienam seniausių ir unikaliausių Lietuvoje, Telšių „Alkos“ muziejui
vertelgiška vietos valdžia, dar pernai privertusi atleisti septynis muziejininkus, drebia: „Užsidirbkite patys!“.
Ar muziejininkai kunigaikščio Oginskio baldus, L.Cranacho paveikslą
turėtų parduoti? Vogti? Muziejus, kuris pastatytas tarpukario Lietuvoje už žemaičių
ūkininkų suaukotus litus, per 20 metų iš laisvos Lietuvos valdžios nėra gavęs nė
cento eksponatams įsigyti.
Protu nesuvokiama. Kaip ir tai, kad toks muziejus iki šiol neturi nacionalinio
statuso – tik rajoninio lygio. O štai dar viena „jubiliejinė“ žinia - trečiojo Lietuvos
prezidento K.Griniaus muziejus gali nesulaukti tryliktojo gimtadienio.
Panaikinus apskritis, prezidento muziejų siūloma perimti Marijampolės
savivaldybei. Prezidento muziejus - savivaldybei? Ar galima labiau
pažeminti Lietuvą?
Nėra pinigų, kartoja visi ir stumia K.Griniaus atminimą nuo savęs. O tų
pinigų - katės ašaros, apie 110 tūkst. litų per metus. Ir tai - problema valstybei,
kurios Vyriausybė už kelis šimtus milijonų perka tik tris Seimo balsus?
Jei šitaip negerbiame patys savęs, ar galime tikėtis, kad mus gerbs
svetimi?
Atsisakome laisvės ir demokratijos vertybių užsienio politikoje. Išsijuosę
naikiname kultūrą. Naikindami savo savastį, naikiname save kaip tautą. Kiek
ilgai taip žudydamasi trauks Lietuva?