Remiantis ŽŪM pranešimu, pieno supirkimo kainos kritimą lėmė sumažėję pieno sudėties rodikliai.
Ūkininkus, kurie seka pieno gamybos sektoriaus raidą, nustebino tragiškai sumažėjęs supirkto pieno kiekis: vasario mėn. vos 72,64 tūkst. t. Palyginti su šių metų sausio mėn., kiekvieną praėjusio mėnesio dieną „išgaruodavo“ 10 pienvežių, kurių kiekvienas vežė po 28 t pieno. Nemanykite, kad jie išvažiavo į Lenkiją. Ūkininkai dėl mažų pieno supirkimo kainų tiesiog išskerdė savo piendaves, juolab kad mėsos Lietuvoje katastrofiškai trūksta.
Per vienuolika 2009-2010 kvotos metų mėnesių bendroji nacionalinė pieno pardavimo perdirbti kvota įvykdyta 70 proc. (praėjusiais kvotos metais per tą patį laiką - 78,7 proc.).
Pieno gamintojams, parduodantiems daugiau kaip 40 t pieno per mėnesį (daugiau kaip 1,3 t per dieną), stambiausios Lietuvos pieno perdirbimo įmonės („Pieno žvaigždės“, „Rokiškio sūris“, „Žemaitijos pienas“, „Vilkyškių pieninė“, „Marijampolės pieno konservai“) vasarį už pieną mokėjo vidutiniškai 991 Lt/t (be nuoskaitų ir priedų).
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovai prašo atsiliepti ūkininkus, kurie už parduotą pieną gavo kainos priedą – tokį pirmą ir unikalų šalies pienininkystės istorijoje atvejį būtina paviešinti.
Praėjusį ketvirtadienį ŽŪM vykusiame Pieno tarybos posėdyje svarstytas tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygų keitimo, pieno supirkėjų piktnaudžiavimo taikant sankcijas ir kiti klausimai. Pasitarimo užkulisiuose minėta Lietuvos pieno sektoriaus padėtis tarptautiniame kontekste.
Rusija, į kurią eksportuojama didžioji dalis pieno produktų, skatina savo pieno gamybą ir perdirbimą, nuo lietuviškų ir baltarusiškų produktų (sūrių, pieno miltelių) atsitveria didinamais muitais. Tarptautinis pieno gamintojų kooperatyvas „Friesland Campina“, vienijantis daugiau nei 15 tūkst. pieno ūkių Nyderlanduose, Vokietijoje ir Belgijoje, savo įmonėse per metus perdirbantis 10,8 mlrd. kg pieno ir tiekiantis produkciją į 24 pasaulio šalis, ieško žaliavos ir pagamintos produkcijos rinkų.
Praėjusiais metais kooperatyvo pieno perdirbimo įmonių pardavimai siekė 8,2 mlrd. EUR. Kaip skelbia ES rinkos agentūros, praėjusiais metais „Friesland Campina“ kooperatyvo pieno perdirbimo įmonės apie 14 proc. savo produkcijos pardavė Azijos, Afrikos, Artimųjų Rytų šalyse. Šiemet dėl recesijos smuko pieno miltelių, kazeino (pieno baltymų), sūrių pusgaminio kainos, todėl kooperatyvas žada gaminti daugiau ir įvairesnių kitų rūšių pieno produktų. Praėjusiais metais kooperatyvo nariai už 100 kg pieno gaudavo 36,37 EUR, šiemet – 26,99 EUR (be PVM).
Kooperatyvo ataskaitoje skelbiama, jog už 100 kg pieno (4,41 proc. riebalų ir 3,47 proc. baltymų) be PVM, tiesioginių išmokų ir priedų sausio mėn. vidutiniškai buvo mokama 30 EUR, vasario mėn. – 28,50 EUR, kovo mėn. – 28 EUR.
Kooperatyvas „Friesland Campina“ savo nariams - pieno gamintojams sausio, vasario ir liepos mėnesiais moka „neutralią“ kainą, kovo, balandžio, gegužės ir birželio mėnesiais – „vasaros“ priedą – 2,3 EUR už 100 kg. Nuo rugpjūčio iki gruodžio mėn. mokamas sezoninis priedas – 3,65 EUR už 100 kg. Parduodantieji 500 t pieno per mėnesį gauna 24,94 EUR priedą už kiekvieną 100 kg. Metų gale, susumavus kooperatyvo pajamas, 25 proc. jų išmokama pieno gamintojams (pagal parduoto pieno vertę).
Tuo metu, kai mes skaičiuojame svetimus pinigus, kažkas domisi mūsų pieno sektoriumi, ypač gamintojais. Italai, senokai pigiai perkantys lietuviškus sūrio pusgaminius („cagliatą“), jau taikosi iš mūsų pirkti pigią pieno žaliavą.
Pavyzdžiui, 2010 m. sausio mėn. Italijoje pieno gamintojams už 100 kg pieno mokėta 33,16 EUR, Vokietijoje – 27,10 EUR, Prancūzijoje – 29,32 EUR, Lietuvoje – 15,01 EUR, Estijoje – 20,84 EUR, Latvijoje – 18,16 EUR. Tokius duomenis pateikė viena Italijos žemės ūkio informacijos agentūra. Pagal jos pateiktus grafikus, brangiau už pieno žaliavą (100 kg) mokama ir Čekijos (23 EUR), Slovakijos (25 EUR), Vengrijos (26 EUR), Bulgarijos (26 EUR), Rumunijos (22 EUR), Lenkijos (26 EUR) pieno gamintojams. Italų agentūros duomenimis, kainą, kurią už parduotą žaliavą supirkėjai mokėjo Lietuvos pieno gamintojams 2010 m. sausį, lenkų, bulgarų ir rumunų ūkininkai seniai pamiršo. Jie tiek gaudavo tolimais 2003 m. Italų pieno perdirbėjai tada už 100 kg pieno žaliavos mokėjo 35 EUR.
Grįžkime į Lietuvą, kurioje dar atsimenamas šūkis „Partijos nutarimus – į gyvenimą“. Žemės ūkio ministerijoje vykusiame Pieno tarybos posėdyje Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vardu buvo perskaitytas pranešimas „Pieno supirkimo taisyklių nuostatų poveikis gerinant superkamo pieno kokybę“.
Didžiausias Europos pieno gamintojų kooperatyvas „Friesland Campina“ kaip ekonomiškai nuostolingų atsisako pieno ir išrūgų miltelių, kazeino, pieno ingredientų gamybos, italai veržiasi pirkti mažos savikainos lietuvišką pieno žaliavą. Iki šiol į Italiją eksportuotas lietuviško sūrio pusgaminis „cagliata“, kuriame išrankūs vietos meistrai rasdavo ne tik ES reglamentais leidžiamo tetraciklino.
Lietuvos pieno sektoriaus strategai „žaidžia“ supirkimo taisyklėmis, perdirbėjai gamintojus gąsdina užstrigusiu eksportu, gamintojai perdirbėjus – naujos įmonės statyba. Šalies keliuose retėja blizgančių pienvežių, tuštėja maži tvartai, nesiplečia ir žadėtos modernizuoti fermos. Vėjai plaiksto už ES paramos lėšas pastatytas mėšlides. Jei ne stropūs sargybiniai prie vartų, liūdesį rastume ir pieno perdirbimo įmonėse. Dūmai iš kamino retai pasirodo visai ne dėl griežtesnių gamtosaugos reikalavimų.
Darbo žaliava jau kadaise iškeliavusi į Angliją, Airiją, mėsos žaliava – į Izraelį, pieno žaliava laukiama Italijoje. Pastarųjų metų patirtis liudija, jog geriausiai mums sekasi gaminti ir perdirbti vėją. Ne tik Seime ar Vyriausybėje. Pats laikas „persikvalifikuoti“ ir pieno perdirbėjams.