Įmonė rytų Anglijoje, gaminanti ir pakuojanti mėsos gaminius vienam didžiausių šalies parduotuvių tinklų „Asda“, siūlė darbą tik kalbantiems lenkiškai: jei esi anglas, baisėjosi laikraštis, čia darbo nebegali gauti. „Ar mes Lenkijoje, ar Anglijoje?“ - piktinosi žmonės.
Laikraščio reporteriai, apsimetę anglais bedarbiais ir paskambinę į tą įmonę, buvo paklausti, ar moka lenkiškai. Paaiškėjo, kad nemokančių čia nelaukia: „Darbų saugos instruktažas vyksta tik lenkiškai“, - paaiškino ieškančiajam darbo. „Praca dla Polaków“, - kaip informavo skelbimas, pasirodo, iš tikrųjų yra darbas tik lenkams. Arba anglams, per stebuklą išmokusiems lenkiškai.
Tiesa, skandalas subliūško greitai: įmonė suprato, kad skandalas kenkia reputacijai ir kad reporterių minios prie jos vartų visiškai nereikalingos, skubiai atsiprašė dėl „netiksliai suformuluotų“ skelbimų ir „nesusipratimo“. Tačiau visi, kas Britanijoje yra domėjęsis darbdavių nuotaikomis, žino, kad neatsargūs mėsos pakuotojų personalo specialistai tik netyčia atskleidė paslaptį, kuri jau visai ne paslaptis. Anglams Anglijoje darbo - vis mažiau.
Kalbėjausi su vienu anglu, viešbučio savininku. Jis man taip ir pasakė – akivaizdžiai gėdydamasis ir atsiprašinėdamas – kad anglų į savo viešbutį dirbti nebesamdo: „Aš nesamdau. Aš taip nusprendžiau. Jie kainuoja tiek pat, bet jie nebesugeba dirbti. Jais negalima pasitikėti. Jie netikę. Aš pats anglas, ir man gėda taip kalbėti, bet aš nebeturiu pasirinkimo. Iš anglų darbuotojų – tik nuostoliai ir galvos skausmas“.
Anglijos viešbučių savininkų konferencijos salėje – oficialios kalbos apie krizės poveikį atvykstančiųjų svečių skaičiui, svarstymai apie rinkodaros strategijas ir apie verslo plėtros variantus ir sprendimus. Tačiau po konferencijos, vakare, „svetingumo pramonės lyderiai“ jau bendrauja su alaus bokalais rankose (alų bare irgi pilsto gal Wojtekas, o gal koks Ramūnas), ir kalbasi atvirai. Visos šneka čia - apie tai, ką reikėtų daryti, jei neliktų imigrantų (atsakymas: be jų dirbti nebegalėtume). Vietinių samdyti nebenori niekas.
Prieš kelias dienas viena televizija rodė dokumentinį filmą apie tai, kaip sekėsi kelioms Britanijos įmonėms, kur paprastai dirba vien užsieniečiai, įkalbėtoms įdarbinti anglus, ieškančius darbo.
Vaizdas filme ten buvo toks, kad kitą dieną pažįstami anglai purtė galvas ir sumišę murmėjo, kad jiems buvo gėda žiūrėti tą programą. „Aš anglas, ir man norėjosi, kad tuos išsigimėlius mano tautiečius kur nors deportuotų. Bet kur tu juos deportuosi, juk čia jų šalis“, - sakė vienas.
Prasidėjo viskas nuo to, kad bene trečdalis naujai įdarbintųjų neatvyko į naująsias darbo vietas: iš ryto arba iš vakaro atsiuntė trumpąsias žinutes viršininkui, kad „blogai jaučiasi“ (kaip galima buvo suprasti, tai buvo „pirmadienio negalavimas“ – po savaitgalio švenčių sunkiai galvelei reikia dienos, kad atsigaivaliotų).
Beveik visi tie, kurie atvyko į darbą, sugebėjo pavėluoti (kas daugiau, kas mažiau), ir kiekvienas turėjo savų priežasčių: „autobusas pavėlavo“, „sunku buvo atvažiuoti, nes gatvė prie mano vaiko mokyklos buvo užkimšta automobiliais“, „supainiojau laiką“.
Naujieji samdiniai dirbo blogiau už visus kitus įmonėje, viršininkui padarius pastabą, atsikalbinėdavo („Iš kur žinote, kad čia mes blogai pakavome? Gal čia ne mūsų pakuotos dėžės? Jūs prie mūsų tik kabinėjatės“) ir visu savo elgesiu rodė, kad, ateidami į darbą, apskritai įteikė darbdaviui dovaną.
Be abejo, anglams reikėjo ir ilsėtis ilgiau, nei kitiems - vienas pasidarė valandos rūkymo pertraukėlę, išėjęs į lauką, nes restorane nesugebėjo užsirašinėti užsakymų, viską pripainiojo ir „pajuto stresą“ – o kitą dieną negrįžo į darbą apskritai. „Nusprendžiau, kad šitas darbas ne man“.
Jo darbdavys su tokia nuomone sutiko. Tas darbas buvo ne jam. Esu tikras, tūkstančiai darbdavių visoje šalyje galvoja lygiai taip pat ne tik apie šį nelaimėlį, bet ir apie kitus jo tautiečius.
Ištisos kartos genetinių bedarbių (gyvena valstybės skirtame nemokamame bute, niekada gyvenime nedirbo ne tik jis pats, bet nei jo tėvas, nei motina, nei kiti giminės; dažnai net nepažįsta nė vieno žmogaus, kuris būtų turėjęs darbą) – tik vienas problemos aspektas. Už juos kelis kartus didesnė minia yra tų, kurie dar gyvena ne iš pašalpų, bet jei prarastų darbą, vargu ar susirastų naują. Statistika sako, kad kai anglas praranda darbą, dažniausiai jo vietą užima jau atvykėlis: bedarbių armija auga vietinių sąskaita, o naujas darbo vietas užima užsieniečiai.
Dar kartą pabrėšiu: užsieniečius čia samdo ne todėl, kad jie pigiau kainuoja. Jiems dažniausiai moka tiek pat, kiek ir vietiniams. Bet vietiniai nebetinka. Kai žmogui gangrenuoja koja, ir ją chirurgas nupjauna, nelaimėlis nori protezo ne todėl, kad jam su tuo protezu būtu smagiau. Tiesiog sava koja jau nebevaikšto.
Taip ir su atvykėliais. Jūs manote, anglai darbdaviai labai džiaugiasi, kad jiems reikia samdyti užsieniečius, kurie anglų kalbą moka silpnai ir kurių vardus sunku ištarti? Nesidžiaugia, bet kito pasirinkimo neturi. Nebeįmanoma organizuoti darbo įmonėje, kur kas ketvirtas darbuotojas serga (pusę jų – „dėl streso“), o tie, kas atvyko į darbą, kas pusvalandį nori „arbatos pertraukos“.
Kai automobilis nusidėvi tiek, kad ryja degalus be saiko ir kosėja mėlynais dūmais, ūžia ir važiuoja lėčiau, nei dviratininkas, net ir kantriausiam vairuotojui baigiasi kantrybė, jis numoja ranka ir jis pradeda dairytis kažko kito.
Vakarų Europos šalys, po Antrojo pasaulinio karo dosniai pastūmėtos į priekį JAV Marschallo plano pinigų ir sėkmingai išauginusios savo ekonomiką, kažkuriuo momentu apsidairė, pasikasė, ir nusprendė, kad stengtis nebereikia. Nėra dėl ko. Visuotinio socialinio aprūpinimo sistema, minimalus (bet labai sotus) užtikrinimas „nuo lopšio iki kapo“ pasirodė esąs pragaištingesnis, nei kadaise, pokario laikais kalbėjo labiausiai pesimistiškai nusiteikę prognozuotojai. Buvo bijomasi, kad bus išauginta tinginių minia, bet išėjo baisiau - tautos supuvo iš vidaus.
Daugelyje šalių jų atstovai nebesugeba ne tik dirbti, bet ir daugintis: vaikus auginti daugumai – per didelis vargas, todėl prieaugį užtikrina atvykėliai iš kitur, iš Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos, na, dar ir iš Rytų Europos. Kas netiki, tegul pasidairo Vakarų Europos ligoninių gimdymo skyriuose.
Politinėms partijoms vadovauja ir Parlamente atstovauja vis dar vietiniai gyventojai, daugiausia todėl, kad rinkimuose balsuoja daugiausia vyresnės kartos žmonės, kurie mąsto konservatyviai ir nieko naujo nenori. Todėl premjerai ir ministrai kol kas dar nebus užsienietiškomis pavardėmis, bet pati Vakarų Europa keičiasi, ir nebe už kalnų tas laikas, kai pranešimas apie fabrikus Anglijoje, kurie nesamdo anglų ir to neslepia, stebins ne daugiau, nei lenkiškas ir lietuviškas alus šalies maisto parduotuvių lentynose.
Jei kam nors atrodo, kad aš dramatizuoju, tegul paskaito knygas, kur pasakojama apie tai, kaip baigė Romos imperija.
Ten irgi viskas buvo vis geriau. Ir išrinktieji, „vietiniai gyventojai“, arba „titulinė nacija“ galėjo dirbti vis mažiau, o valgyti vis sočiau. Tuomet, prieš daugiau kaip pusantro tūkstantmečio, kelionės buvo nepalyginamai lėtesnes, jau nekalbant apie ryšius, ir Romos imperijos subyrėjimas užėmė tris šimtus metų. Šiais laikais visi procesai – greitesni. Mes, rytų europiečiai, esame naujieji barbarai – tik be ginklų, bet su neapdraustais automobiliais ir trumpai kirptais plaukais.
Nesiraukykite ir tie, kas dirbate ne prie salotų ir ne grybų šiltnamiuose, o vilkite kostiumais ir dirbate šviesiuose biuruose ir skraidote iš Londono į dalykines keliones visame pasaulyje. Jūs irgi esate to paties desanto dalis.
Lietuviai, lenkai ir visi kiti skverbiasi į seną, aptingusią ir nejudrią Vakarų Europą, kur vietos gyventojai prarado įgūdžius, ambicijas ir norą stengtis. Mus priimančios šalys – ir mes patys – naiviai manome, kad į senąsias Europos Sąjungos šalis vykstame padirbėti, šiek tiek užsidirbti ir kad, atėjus laikui, išvyksime, o „šeimininkai“ pasiliks tokie patys, kaip ir buvę. Mes patys retai susimąstome, kad prieš mūsų akis taikiai keičiasi Europos geografija, ir mes ją keičiame savo rankomis.
Prisiminkite apie tai, kai kitą kartą bėdosite, kad esate vargo pasiuntiniai. Tai netiesa. Jūs – naujieji užkariautojai ir būsimieji šeimininkai. Kam skųstis, kai galima didžiuotis?