Diskusijos kyla tik dėl būdų, kaip su priklausomybėmis kovoti, kaip kurti visuomenę be šių vergysčių. Šia tema daugiausia kalba šios srities specialistai arba suinteresuotų komercinių struktūrų atstovai. Beje, pastarųjų balsas viešai kur kas dažniau girdimas, nes jų nuomonę motyvuoja pelnas.
Išdrįskime girdėti ir specialistų nuomonę, pagrįstą tarptautine patirtimi bei skaičiais. Kalbinu Kauno medicinos universiteto docentą ir Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentą Aurelijų Verygą.
***
– Žmonių priklausomybės ir būdai, kaip šį pavojų sumažinti, kaip iš šių pinklių išsivaduoti, apsaugoti žmones, yra amžina problema. Paskutiniai duomenys rodo, kad aktyvesnė kova su visuomenės kvaišinimu ir mulkinimu duoda rezultatų. Ar galėtumėte plačiau pakomentuoti šiuos duomenis?
– Manau, kad rezultatai pranoko bet kokius lūkesčius. Natūralu, kad siūlant visame pasaulyje pasiteisinusias alkoholinių gėrimų pasiūlos ir paklausos mažinimo priemones – apribojus reklamą ir prekybos laiką, padidinus kainas ir atsakomybę už vairavimą išgėrus, kt. – buvo tikimasi ir siekiama, kad su alkoholinių gėrimų vartojimu susijusių sveikatos ir socialinių pasekmių sumažės.
Neabejoju, kad prie to, jog alkoholinių gėrimų suvartojama mažiau, prisidėjo ir ekonominis sunkmetis – juk sumažėjus gyventojų pajamoms, net ir simboliškai pabrangusį alkoholį daliai gyventojų tapo sunkiau įsigyti.
Tačiau, kaip ir minėjau, rezultatai pranoko lūkesčius, nes per dvejus metus apsinuodijimų alkoholiniais gėrimais ir alkoholio surogatais sumažėjo 31 proc., o alkoholinių psichozių sumažėjo 27 procentais.
Be to, 2008 metais pirmą kartą po beveik dešimtmetį trukusio drastiško augimo buvo užregistruotas vaikų apsinuodijimų alkoholiu skaičiaus mažėjimas. Manau, kad šie skaičiai kalba patys už save.
– 2009 m. žuvusiųjų keliuose skaičius buvo mažiausias nuo 1965 m. Tai tikrai džiuginantys pasiekimai. Tikriausiai čia didelį indėlį pridėjo ir aktyvios kampanijos prieš alkoholizmą?
– Tai, kad sumažėjo bendras avaringumas, neabejotinai didelės reikšmės turėjo beveik perpus sumažėję eismo įvykių, kuriuos sukėlė neblaivūs kelių eismo dalyviai, skaičius. 2009 m. buvo užregistruoti 288 tokie eismo įvykiai, o 2008 m. – 508.
Tokią situaciją aš pirmiausia siečiau ne su socialinės reklamos kampanijomis, o su padidėjusia atsakomybe už vairavimą išgėrus. Vien automobilių iš girtų vairuotojų kasmet konfiskuojama apie 800. Ką jau kalbėti apie išaugusias baudas ir dažniau taikomą teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą tam tikram laikui.
Nereikia pamiršti ir to, kad buvo sumažinta leistina alkoholio koncentracija kraujyje pradedantiems vairuotojams. Taip pat neblaivių vairuotojų naktiniams siautėjimams įtakos padarė ir tai, kad buvo apribotas alkoholinių gėrimų prekybos laikas.
Tai palietė ir degalines, kur pagrindiniai naktiniai klientai ir būdavo alkoholio pirkėjai. O jei Seimas pasiryžtų ir įtvirtintų nuostatą, kad vairuotojo kraujyje turi būti 0 promilių alkoholio, neabejoju, kad efektas būtų dar didesnis.
– Saulėlydžio komisija įnirtingai stengiasi sunaikinti Valstybinę tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą. Yra teigiančių, kad ji tik nebereikalinga biurokratinė struktūra, kuri nieko nenuveikia, o mokesčių mokėtojams vis tiek kainuoja. Koks jūsų požiūris į šią instituciją?
– Tarnyba jau seniai yra perbėgusi kelią, galima sakyti, visoms stambiausioms tabako ir alkoholio gamybos ir prekybos įmonėms Lietuvoje. Galima tik įsivaizduoti, kokią įtaką šios verslo grupės turi valdžios atstovams, jau nekalbu apie jų finansuojamas pseudoekspertines institucijas, tokias kaip Lietuvos laisvosios rinkos institutas, kurio vadovė pastaruoju metu demonstravo viešą isteriją, dėl nepalankiai besiklostančių mėginimų jau kelintą kartą susidoroti su jų rėmėjams neįtinkančia valstybės institucija.
Ir aš, ir mano kolegos Nacionalinėje sveikatos taryboje, ir užsienio tabako ir alkoholio kontrolės ekspertai Valstybinę tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą vertina kaip itin aukštos profesinės kvalifikacijos ir labai profesionaliai dirbančią instituciją. Kai kurios šios tarnybos laimėtos bylos laikomos pasauliniais precedentais, iš kurių Lietuvoje neretai neišmanėliškai pasijuokiama.
Ši tarnyba yra, ko gero, vienintelė iš man žinomų tokio pobūdžio tarnybų, kuri nė karto nebuvo įsivėlusi į jokį korupcijos skandalą. Būtent jų principingumas ir siutina oponentus. Jiems priekaištaujama dėl to, kad jie vykdo įstatymais deleguotas funkcijas ir taiko įstatymais numatytas bausmes už pažeidimus.
Kad jie tą daro itin profesionaliai, patvirtina ir tai, kad absoliuti dauguma jų sprendimų, kurie būna apskundžiami teismui, yra pripažįstami teisėtais. Todėl ne kartą rekomenduota išplėsti tarnybos funkcijas ir padidinti jų pajėgas.
Vis dėlto beveik visos vyriausybės šią tarnybą bandė naikinti – tiek nedidindamos asignavimų, tiek tiesiogiai rengdamos planus apie tarnybos sunaikinimą. Tenka tik apgailestauti, kad tą bandė padaryti ir dabartinė Vyriausybė.
Beje, tai, ko gero, vienintelė valstybės institucija, kurią, skirtingai nei kitas, ne kritikuoja bet palaiko visuomeninės organizacijos.
– Pagrindinis argumentas prieš griežtesnę alkoholio kontrolę, mokesčių pakėlimą ir kitas priemones yra tai, kad draudimai bei akcizų kėlimai tik didina kontrabandą. Paskutiniai duomenys rodo, kad kontrabanda populiarėja, o jos mastai didėja. Kontrolės priešininkai teigia, kad valstybė praranda daug pinigų, kurie galėtų būti surenkami į biudžetą. Ar tai tiesa?
– 2009 m. buvo pirmieji metai, kai mokesčių už alkoholinius gėrimus buvo surinkta mažiau nei praėjusiais metais. Tačiau labai klaidingai galvojama, kad kuo daugiau parduodama ir suvartojama alkoholio, tuo labiau papildomas valstybės biudžetas.
Europos Komisijos užsakymu atlikta studija parodė, kad senosiose ES šalyse iš alkoholio mokesčių į biudžetą gaunamos pajamos yra 5 kartus mažesnės, nei valstybės patiriamos išlaidos šalinant alkoholio vartojimo pasekmes. Vadinasi, kuo mažiau suvartojama alkoholio, tuo tai ekonomiškai naudingiau valstybei.
Teiginiai dėl nelegalios prekybos suaktyvėjimo yra teisingi tik iš dalies. Pirmiausia tai ekonominis sunkmetis tampa papildomu stimulu užsiimti bet kokia nelegalia veikla, ir ne tik alkoholio gamyba ar prekyba. Be to, net ir alkoholio gamintojų „aukso amžiaus“ metu – 2006– 2007 m. – nelegali prekyba alkoholiu nebuvo niekur išnykusi.
Skaičiuojant pagal alkoholines psichozes, nelegalaus alkoholio kiekis (litrais absoliutaus alkoholio per metus) siekė apie 5 litrus, o legalaus – apie 14 litrų. Vadinasi, net ir pačiais geriausias šiam verslui laikais šešėlinis verslas klestėjo ir sudarė net ketvirtadalį visos apyvartos. Tai reiškia tik vieną – kad valstybė neskyrė ir neskiria pakankamo dėmesio sprendžiant problemą teisinėmis priemonėmis, o ilgą laiką didino legalaus alkoholio prieinamumą, kol juo pragirdė net ir 12 metų vaikus.
Juk vieša paslaptis, kad kiekviename miestelyje beveik kiekvienas paklaustas gyventojas galėtų išvardinti visus nelegalios prekybos taškus, tačiau teisėsaugai tai neįkandama užduotis. Be to, policijos teigimu, 2008 metais buvo itin sustiprinta kova su nelegalios alkoholio gamybos ir prekybos organizatoriais, o ir pati visuomenė tapo aktyvesnė, vis dažniau pranešdama apie nelegalios prekybos taškus. Tai buvo viena iš aplinkybių, kodėl nustatyta daugiau pažeidimų.
Dėl kontrabandos vėlgi labai įdomūs pasvarstymai. Teigiama, kad sulaikyto alkoholio kiekiai išaugo 8 kartus. O kiek kartų išaugo sulaikyto kokaino kiekis, kai Klaipėdoje buvo sulaikyti 500 kg šios medžiagos? Turbūt šimtus kartų per vienus metus. Tai kaip reikėtų suvokti šią situaciją? Lietuviai masiškai pradėjo uostyti kokainą? Turbūt ne.
Kam buvo skirtas per Lietuvos sieną gabentas alkoholis? Jei ten iš viso buvo alkoholis. Neretai sulaikoma skysčių, turinčių alkoholio – pavyzdžiui, langų plovimo skystis. Tačiau nenustačius nusikaltimo ir neįrodžius, kad tas skystis buvo gabenamas nelegaliai, jis grąžinamas.
Muitinės departamentas ir policija nepateikia skaičių, kiek nuosprendžių yra įsiteisėję, t.y. kiek realiai buvo įrodytą, kad tai buvo gabenama norint gaminti alkoholinius gėrimus. Juk kartais langų skystis tėra tiesiog langų skystis.
O kalbant apie jo vežiojimą į Lietuvą, juk patys alkoholio gamintojai išsikovojo, kad būtų panaikintas apyvartos mokestis tokioms prekėms, o dabar rėkia, kad jis keliauja į Lietuvą. Tai, kad daugiau sulaikoma, juk gali reikšti ir tai, kad pasienio tarnybos tiesiog pradėjo dirbti savo darbą. Juk prisijungdami prie Šengeno erdvės labai sustiprinome sienų kontrolę.
– Daug kalbama apie savireguliaciją, kad alkoholio bendrovės, siekdamos gero įvaizdžio, stengsis būti kuo solidesnės ir nusibrėš kažkokius etinius rėmus, kurių neperžengtų. Ar tai realu?
– Manau, kad savireguliacijos ir socialinės atsakomybės sąvoka tabako ir alkoholio pramonei tinka tiek pat, kiek dvasingumo sąvoka vaikų prievartautojams. Pats savireguliacijos principas yra nesuvokiamas, kai kalbama apie pramonę, kuri gamina priklausomybę, ligas ir mirtį sukeliančią medžiagą ir stengiasi plėsti savo verslą. Visa savireguliacija tėra tik akių dūmimas, o tą patvirtinančių faktų galima rasti ir pačioje Lietuvoje.
Galbūt dalis skaitytojų prisimena aludarių garbės kodeksą, kuriame jie įsipareigojo negaminti didesnio stiprumo, nei numatyta kodekse, alaus. Tačiau kai tik prie stambių aludarių prisijungus smulkiesiems pablogėjo mokestinis fonas, tuoj pat ta nuostata buvo nubraukta randant tam savų pasiteisinimų.
Visos savireguliacijos tinka tik tol, kol jos nedaro įtakos šiems verslams. Bet vos tik tai pradeda mažinti pajamas, jų nedelsiant atsisakoma. Be to, kas jei ne aludariai vykdė agresyvią ir į vaikus bei paauglius orientuotą sidrų reklamą, kurių pardavimai augo beveik išimtinai vaikų sąskaita.
Taigi apie kokią socialinę atsakomybę ar savireguliaciją galima kalbėti? Jau nekalbu apie tai, kad alkoholio gamintojai, kai tik pasiūloma kokia nors kontrolės priemonė, pradeda masines melo ir šmeižto kampanijas per visas įmanomas žiniasklaidos priemones, ir vėliau, paaiškėjus melui, į tai nekreipiama visiškai jokio dėmesio.
– Pastaruoju metu alkoholį labai aktyviai pradėta reklamuoti internete. Ar priimti ribojantys įstatymai nebūtų naudingi visiems portalų savininkams, nes reklamuoti alkoholinius gėrimus, kai kvaišalų reklama tiesiog lipa ant teksto, nėra labai garbinga? Ar užplūdusi reklama internetiniuose portaluose nėra akivaizdus dalykas, kad prieš finansinius pasiūlymus kai kas neatsilaiko, neveikia vien savas etinis kodeksas?
– Šiuo metu egzistuojantis teisinis reguliavimas nedraudžia alkoholinių gėrimų reklamos internete. Ji ribojama tik turinio atžvilgiu. Tačiau 2012 metais įsigaliosiančios Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos šią spragą ištaisys, ir reklama bus draudžiama visur. O kol kas manau, kad kalbėti apie etiką, kai kalba pinigai, bent jau Lietuvoje, yra bergždžias dalykas.
Matau vienintelę išeitį – įstatyminį sureguliavimą. Tai puikiai pasiteisino tabako reklamos draudimo atveju, ir neliko teisių ar teisesnių. Reklama buvo pašalinta iš visur, nebeliko vietos, kur ją būtų galima prakišinėti pasinaudojant įstatymo spragomis, kaip kais šiuo metu ir pasakytina apie internetinę alkoholio reklamą.
Šiuo metu viename iš populiariausių internetinių portalų net skaitant žinutes apie sveikatą, prieš nosį puikuojasi akis badanti degtinės reklama. Jau nekalbu apie tai, kad tokia reklama yra lengvai pasiekiama vaikams – bent jau tai galėtų būti savotišku sudrausminimu portalų redaktoriams ir savininkams. Tačiau socialinė atsakomybė Lietuvoje dažniausiai yra tik deklaracija, o ne realus veiksmas.
– Regime viešojoje erdvėje pasirodančius pranešimus, kaip tabako kompanijos remia kai kuriuos renginius, skelbiančius apie rūkymo žalą paaugliams. Kaip vertinate tokius rėmėjus?
– Tokios kampanijos iš Lietuvos praktiškai išgyvendintos. Viena iš jų buvo liūdnai pagarsėjusi „Philip Morris“ finansuota kampanija „Aš galiu“, į kurią buvo įsivėlusios ne tik nevyriausybinės organizacijos, bet ir Švietimo ir mokslo ministerija.
Iš pačių tabako kompanijų vidaus dokumentų žinoma, kad tabako gamintojų finansuojamų tariamų prevencinių programų vienintelis tikslas – pasigerinti savo įvaizdį visuomenėje, kurioje kyla nepasitenkinimas tabako gaminių vartojimo sukeliamomis pasekmėmis.
Be to, tabako gamintojai tokias savo akcijas politikams pateikia kaip savo socialinio atsakingumo pavyzdį, nors tuo metu nepaliaujamai vykdoma valstybei nenaudinga ar net žalinga lobistinė veikla: stengiamasi įtikinti, kad nereikia didinti akcizo tabako gaminiams ir pan.
Viena iš Lietuvoje veikiančių tabako gamybos kompanijų atstovybių žymiai advokatų kontorai sumokėjo už studiją, kaip panaikinti Valstybinę tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą ir perskirstyti jos funkcijas kitoms institucijoms. Taigi, viena ranka stengiamasi pademonstruoti savo tariamą socialinę atsakomybę, o kita daroma viskas, kad būtų išplėstas verslas ir padidėtų tabako vartotojų skaičius.
Taip pat iš tabako gamintojų vidaus dokumentų žinoma, kad pagrindinis jų tikslas yra patraukti vidurinės mokyklos moksleivius, o Lietuvoje, matyt, būtų galima pridurti – ir moteris. Tabako kompanijos ir dabar remia kai kuriuos renginius, tokiu būdu gaudamos sau visuomeninių advokatų, kurie patys to nesuprasdami, net neprašyti gina tabako kompanijas.
– Vien draudimais daug nepasieksime, reikalingas išmintingas švietimas. Pavyzdžiui, pagal Alkoholio kontrolės įstatymą negalima girtam žmogui parduoti alkoholio, o juk jo masiškai nepaisoma. Žmonės net nežino, kad toks įstatymas yra. Tad ar nėra svarbiausia, kad bent jau priimtų įstatymų būtų laikomasi, žmonės apie juos žinotų, būtų nepakantūs prasižengėliams, o juos nevykdantys baudžiami?
– Teiginys, kad draudimais nieko nepasieksi, yra pseudoliberalų, maitinamų iš tabako ir alkoholio pramonės rankų, teiginys, neturintis jokio realaus pagrindo. Tačiau sutinku, kad reikia ne tik draudimų, bet ir informavimo bei nuostatų formavimo. Vis dėlto požiūrį į tą informavimą politikai labai aiškiai pademonstruoja, kai yra skiriamos lėšos Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės programoms, o gal tiksliau būtų sakyti – neskiriamos.
Nuo to laiko, kai šios programos buvo patvirtintos, jos niekada taip ir negavo suplanuotų lėšų ten numatytoms priemonėms, tarp kurių buvo ir visuomenės informavimo priemonės. Vienintelis rimtesnis krustelėjimas iš politikų pusės buvo blaivybės metams skirti 500 tūkst. litų. Tačiau blaivybės metai baigėsi, ir politikai užmiršo problemas.
Žinoma, kad tinkamai į pirminę prevenciją investuotas 1 litas galėtų sutaupyti 4 litus, skiriamus dėl netinkamos prevencijos atsiradusios žalos likvidavimui. Maža to, politikai nuolat akcentuoja, kad reikia šviesti visuomenę, o buvęs premjeras Gediminas Kirkilas pareiškia, kad jis ne davatka, ir rugsėjo 1-ąją mokykloje vartos alkoholį, nors tai ir draudžia įstatymas.
Akcentuojama alkoholio žala ir būtinybė skleisti informaciją apie alkoholio vartojimo keliamus pavojus, tačiau Vyriausybėje „Alitos“ atstovai atsiima metų gaminio apdovanojimą už naujai sukurtą angliarūgšte prisotintą degtinę, kurią toksikologai jau dabar vadina masinio naikinimo ginklu. Ir tokių pavyzdžių apstu.
Valstybė nemato reikalo skirti lėšų nevyriausybinėms organizacijoms, o aukšti valstybės pareigūnai drįsta kaltinti nevyriausybines organizacijas, kad jos nepakankamai aktyvios propaguodamos sveiką gyvenseną ir blaivybę.
Jau daugybę metų kalbama, kad valstybė turėtų bent 1 proc. nuo surinktų tabako ir alkoholio akcizų skirti tiesiogiai šių medžiagų vartojimo prevencijai. Bet dar nė viena valdžia tam nesiryžo. Vadinasi, valstybė trumparegiškai susirenka rinkliavą iš gamintojų ir pardavėjų, o pati leidžia kelis kartus didesnes lėšas likviduodama pasekmes ir beveik nieko neskiria tam, kad žmonės mažiau rūkytų ir gertų.
Ir jūsų paminėtos situacijos, kai alkoholis pardavinėjimas neblaiviems asmenims, nebūtų, jei valstybė užuot tik deklaravusi, kad reikia informuoti visuomenę, tą darytų iš tikrųjų. Tačiau dabar net ir tos priemonės, kurios valstybei nekainuotų nė lito, pavyzdžiui, vaizdiniai įspėjimai apie žalą ant tabako gaminių pakuočių, yra „marinuojamos“ metų metus.
Visi esame atsakingi už esamą priklausomybių situaciją ir tragedijas. Nebūkime abejingi.