Užpuolė mane „nešventi“ klausimai. Kalbu lyg nežinantis, idant atliepčiau klausiančio ir ieškančio žmogaus lūkestį. Bet Šventosios Dvasios patirtis man nėra nepažįstama. Anaiptol, šį patirtis yra brangiausia mano patirtis, kuria čia rašydamas dalinuosi. Tik ji nėra „charizmatinė“, bet sakramentinė, t.y. liturginė. Pabandysiu pastarąją atspindėti tobulai Kristaus gyvastį atspindinčiame veidrodyje – Šventajame Rašte.
„Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, švelnumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5,22-23), Šventosios Dvasios įkvėpta raštija mums liudija.
Dvasios vaisiai uždera mumyse, nes, tapę įkrikštytais į Švenčiausiąjį Kristaus kūną, tampame atviri Kristaus Dvasios veikimui. Jo Dvasia tampa ir mūsų gyvastimi. Dvasia nėra matoma, tačiau Ji yra išgyvenama dėl savojo mus atgaivinančio poveikio. Tačiau koks yra šis poveikis, tiksliau, kokie yra Dvasios poveikio vaisiai? Apaštalas liudija „romumą“, „kantrybę“, „susivaldymą“, pasiaukojančią „meilę“, „ištikimybę“. Būtent iš savo ‚ego‘ nukryžiavusio žmogaus ir čia dvelkiančio Dvasios kyla „džiaugsmas“, „švelnumas“, „taika“. Taigi, viena vertus, Kristaus Dvasia nukryžiuoja mumyse „senąjį“, nuodėmės korumpuotą žmogų ir, kita vertus, apvelka mus naujuoju Kristaus Dvasios rūbu – iš vidaus, ir iš išorės.
Akivaizdu, šis „įvilkimo“ į Dvasią aktas yra neatsiejamas nuo tikėjimo Kryžiaus slėpiniu ir asmeninės aukos:
„Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ ( Gal 5,24-25).
Dvasia, pirmiausiai, numarina mumyse – neišvengiamai skausmingu būdu! - nuodėmę, kad padovanotų mums Dievo Sūnaus gyvenimą.
Apsisprendimas yra aiškus ir neabejotinas. Tikėjimo priklausomybė Viešpaties Kryžiui veda į gyvenimą Jo Kūno Dvasioje. Šiukštu, nemaišykime „kūniškų“ patirčių su Dvasios vaisiais. Pagaliau, Dvasios vaisius nėra potyris, bet dorybingo gyvenimo pasekmė.
„Taigi nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Gal 5,1-5).
Tautų Apaštalas mums liudija vilties – Šventosios Dvasios dovanotos (teologinės) dorybės - gyvenimą. Ir ši tikėjimo dorybė nėra kaži koks malonus patyrimas, bet nusigalėjimo ir tikėjimo išbandymų žaizdre išugdyta ir tuo pačiu iš Dvasios mūsų sieloje kylanti galia.
Lengvatikybė yra itin išplitusi šiandien. Žmonės yra silpni ir dargi malonių vartojimo įpročių itin paveikti. Taigi ir Dvasios „potyrių“ paieška lengvai tampa jaunatviško entuziazmo palydovu, o kartu ir šį entuziazmą naikinančios tikratikystės pakaitalu. Iš principo, entuziastinga „dvasinių“ potyrių paieška veda klaidatikystė link. Juk mūsų puikybė tuoj pat „įkalina“ Dievą, kad šis taptų manojo ‚ego‘ susireikšminimo kertiniu akmeniu: juk taip gera būti „kaip Dievas“ (Pr 3,5)!
Tačiau su minėtais „dvasiniais“ potyriais, taip pat ir su nuodėmingą prigimtinę puikybę maitinančiu „dvasingumu“ Šventoji Dvasia nieko bendro neturi.
Sau ir visiems šių laikų „dvasingumo“ vartotojams primename: Dvasia ateina tik per Kristaus mirtį ir šios mirties mumyse patirtį – dorybingąjį apsimarinimą!
Mylimasis Viešpaties mokinys liudija:
„Tasai yra, kuris atėjo per vandenį ir kraują: Jėzus Kristus; ne vien per vandenį,
bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai paliudija, nes Dvasia yra tiesa.
Mat yra trys liudytojai: Dvasia, vanduo ir kraujas, ir šie trys sutaria” (1 Jn 5,6-8).
Ir Tautų Apaštalas tvirtina:
„Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei“ (Rom 6,3-4.6).
Neapsigaukime lengvatikybės masalu – visokiais maloniais, itin jausmingais „dvasiniais“ potyriais ir triukšmingais, su Viešpaties mirties tiesa mumyse nieko bendro neturinčiais „šlovinimais“. Visa tai - ne katalikų tikėjimas.