Diskusijas apie laisvę – įsitikinimų, žodžio, tikėjimo – šiomis dienomis vėl kaitina karikatūristo L.Vilkso byla.
2007 metais ne taip jau plačiai nuskambėjo žinia apie šio švedų dailininko nupieštą musulmonų pranašo Mahometo šuns kūnu karikatūrą.
Bet jau tada tapo aišku, kad jis, kaip ir Mahometą su bomba turbane nupiešęs danas K.Westergaardas, greičiausiai visą likusį gyvenimą praleis supamas apsaugos.
Tiek dėl karikatūrų Danijoje, tiek dėl L.Vilkso piešinio liepsnojo įsižeidusių musulmonų protestai, aiškinosi politikai.
K.Westergaardas išgyveno jau ne vieną pasikėsinimą nužudyti. Praėjusią savaitę islamistų ir jiems pritariančiųjų sąmokslas atkeršyti L.Vilksui atskleistas Airijoje.
Tad visiškai pagrįstai keliamas klausimas, kodėl Vakarai, ir taip jau įsivėlę į ne vieną konfliktą musulmonų pasaulyje, dar labiau pila žibalą į nesantaikos ugnį?
Laisvoje nenusižeminusioje visuomenėje nėra nieko tokio švento, iš ko nebūtų galima pasišaipyti. Taip atsako L.Vilksas, K.Westergaardas ir absoliuti dauguma jų kolegų Švedijoje ir Danijoje.
Pagal tokią logiką, krikščionys taip pat neturėtų priešgyniauti, jei Jėzų Kristų kitų konfesijų atstovai įsivaizduos kaip roko žvaigždę ar vakarėlių liūtą.
Būtent taip jis neseniai buvo pavaizduotas vienos Indijos provincijos mokykliniuose vadovėliuose.
Sunku pasakyti, ar vaizduodami Jėzų Kristų su cigarete vienoje rankoje, o alaus skardine – kitoje hinduistai norėjo pasakyti, kad mes, krikščionys, – į žalingus įpročius panirę nedorėliai hedonistai.
Bet išties neteko girdėti, kad čia, Europoje, iš keršto kas nors būtų deginęs Indijos vėliavas ar niekinęs tenykštes dievybes. Nors pačioje Indijoje sukilus vietos katalikų bendruomenei, vadovėliai su šventvagišku apšauktu piešiniu ir buvo atšaukti iš mokyklų.
Vargu ar tikintieji Vakarų Europoje peilius galąstų ir pamatę piešinį, vaizduojantį Katalikų bažnyčią ir visas jos per amžius diegtas dogmas dabar drebinantį kunigų prievartos prieš nepilnamečius skandalą.
Tikrai ne paminti ir niekinti. O diskutuoti ir ginti. Ginti Vakarų demokratijas parėmusias ir sutvirtinusias įsitikinimų, minties ir žodžio laisves.
Tuo visiškai neabejoja ne tik didžioji dalis paprastų Danijos piliečių, žurnalistų, bet ir ne kartą dėl pastarųjų laisvės nukentėjusi šios šalies valdžia.
Danijos valdžia nuo pat Mahometo karikatūrų skandalo pradžios atkakliai gynė atsiprašyti musulmonų priežasties nematančius šalies žurnalistus.
O šiomis dienomis Kopenhaga net oficialiai kreipėsi į Europos Komisiją prašydama užkirsti kelią musulmonų organizacijoms atstovaujančio Saudo Arabijos advokato ieškiniui prieš Danijos žiniasklaidą Didžiosios Britanijos teismuose.
Suprantama, šis konfliktas – kur kas daugiau nei vien Danijos žiniasklaidos ir musulmonų bendruomenių kova. Europiečiams tai yra kova už savąją laisvės sampratą, laisvę ir teisę būti laisvam savuose namuose.
Nors imigrantus ne itin svetingai priimančiai Lietuvai artimiausiu metu ir negresia panašaus pobūdžio įtampa, kova už įsitikinimų laisvę yra (veikiau – vis tebėra) aktuali.
Kas ginama ir niekinama mūsų valstybėje?
Tik su apmaudu galima prisiminti prieš kelerius metus viename dienraštyje karikatūromis ir tekstais besiliejusią paranojišką panieką žydams. Ir lengviau atsikvėpti, kad žodžio laisvės bent dalis visuomenės netapatina su neapykantos ir smurto kurstymu.
Ir vis dėlto tenka pripažinti: laisvė, panieka ir absurdas – neretai greta.
Vertinant iš šiandienės perspektyvos atrodo, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisija, o vėliau Vilniaus teismas prieš porą metų negalėjo nenubausti „MTV Lietuva“.
Šios televizijos rodytas Vatikaną karikatūriškai vaizduojantis serialas „Popiežiaus miestas“ tuomet buvo įvertintas kaip skatinantis neapykantą, formuojantis neigiamus stereotipus ir iškreipiantis nepilnamečių dvasinį pasaulį.
Turint omenyje naująjį mūsiškį Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą, dar kiek – ir jau nebeturėsi teisės pranešinėti apie Europoje kunkuliuojančius kunigų pedofilijos skandalus. Sutikite: juk jie kelia ir baimę, ir siaubą.
Čia verta prisiminti, kad ginčai dėl kryžių kabėjimo mokyklose Lietuvoje nutilo faktiškai neužsimezgę.
Gal ir nekeista, žinant, kaip viduramžiškai nutildomi drįstantys ginti savo įsitikinimus ir laisvės tikėti ar netikėti sampratą.
Galima visiškai nepritarti per Kovo 11-osios minėjimo renginį kauniečio plakate išsakytai minčiai, esą krikščionybė Lietuvoje yra okupacinė. Bet vyti taikų, jokių įstatymų ir viešosios tvarkos nepažeidusį mitinguotoją lauk? Jėga grūsti jį į policijos automobilį?
Taip pas mus suprantama kitokia nuomonė.
Apie prieš 20 metų atkovotą laisvę neseniai gražiai prisuokę veikėjai – nė cypt.