Tai reikia padaryti kuo skubiau ir ryžtingai, nes aritmetinis spektaklis
telkiant šalininkus greta operetinio fragmento apie du Seimo artistus
Lietuvos žmonių širdyse jau kelia įniršį, o galvose - revoliuciją. Nereikėtų
tos valandos laukti, nes esant dabartinei situacijai ji ateis greičiau negu nutirps sniegas.
Didžioji žmonių dalis dar gyvena iš sukauptų išteklių, bet jau vasarą
krizė gali pasiekti savo apogėjų.
Sociologai jau pastebėjo, kad politinėje visuomenės struktūroje,
plečiantis nusivylimui visais, atsiveria tuščios ertmės, kurias
nesunkiai užpildys agresyvūs populistiniai judėjimai, o parlamentinės
partijos, taip ir neišsiaiškinusios savo pasaulėžiūros nuostatų bei
nesuderinusios veiksmų, bus ištrintos iš politinio žemėlapio.
Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai ir socialdemokratai
nėra savo pažiūromis priešiškos partijos.
Konfliktas visada vyko tik tarp partijų vadovų, o rinkėjai, kaip ir
Lietuva, iš prigimties, iki šių dienų yra krikščioniškai socialistiška.
Liberalai, klasikiniai konservatoriai, kapitalistai buvo ir yra
toleruojami, bet niekada nedominuos. Beje, Jonas Paulius II metai prieš
mirtį pareiškė, kad jis, kaip ir Kristus, yra socialistas.
Valdančioji koalicija, socialdemokratai ir kai kurie ekspremjero
G.Vagnoriaus sutelktuvės nariai kartu su stambiojo ir smulkiojo verslo
organizacijomis turi profesionaliausių Lietuvoje ekonomistų būrį.
Jie ir turi vadovauti sunkiausiame ir lemiamame krizės įveikimo etape.
Sąjungą su socialdemokratais, tik tvirtesnę ir aiškiau apibrėžtą negu
anksčiau, reikėjo sudaryti iškart po rinkimų, nes buvo akivaizdu, kad
Seimo naujokai neatlaikys politinių krizės išbandymų.
Tad ir dabar koalicijai nereikėtų pirkti iš marginalinių partijų rankos
pakėlimo balsavimo metu, o socialdemokratams - ieškoti sąjungininkų
avantiūristinėse partijose, kurios dar gali būti apkaltintos
kontrabandinių pinigų naudojimu.
Senas naujas aljansas padėtų spręsti užmaršties dulkėmis jau
pasidengusią kairės - dešinės problemą.
Didžioji Lietuvos rinkėjų dalis yra kairiųjų pažiūrų. Dabartiniai
Ispanijos socialistai juos atpažintų kaip savo elektoratą.
Politinė dešinė Lietuvoje nuo Nepriklausomybės atkūrimo buvo ir tebėra
labiau susiskaldžiusi nei kairė. Partijų vadovybių idėjinės nuostatos
dažnai neatitinka rinkėjų įsitikinimų.
Jeigu ne istorinės Lietuvos peripetijos ir asmenybių kova, nemaža dalis
Tėvynės Sąjungos rinkėjų jau seniai būtų perėję į Socialdemokratų
partijos pusę.
Todėl nenuostabu, kad po rinkimų daug rinkėjų iškart atsiriboja nuo
išrinktųjų.
Toks susvetimėjimas, primenantis dvidešimties metų senumo laikus, kai
Sąjūdis, vos tik išrinkęs Aukščiausiosios Tarybos -
Atkuriamojo Seimo deputatus, tuoj pat nuo jų ir atsiribojo, ir sudaro
sąlygas politiniam chaosui.
Pasiskelbusios parlamentine respublika Lietuvos valdžios mažai dėjo
pastangų partijoms palaikyti, pažiūroms pristatyti ir propaguoti,
užleisdamos kelią populistiniams svaičiojimams.
„Artistinis“ projektas pastūmėjo Lietuvos parlamentinį gyvenimą prie
pavojingos ribos - visiško partijų išnykimo. Bet dar ne vėlu susigriebti.
Todėl dairantis ekonominio dugno pravartu būtų sužinoti ir apie politinį.
Valdančiajai koalicijai susijungus su socialdemokratais gal paaiškėtų,
kad jokių pažiūrų skirtumų tarp jų nebuvo ir nėra.
Atsispyrusi į kietą visiško išnykimo pagrindą pagaliau susiformuotų
nauja kairė, kuri priverstų organizuotis ir naujajai dešinei. Ateinanti
naujoji politinė karta užbaigtų dvipartinės sistemos susikūrimą.
Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau girdėti svarstymų apie
besikeičiančią užsienio politiką. Beveik 20 metų užsienio politika
viešai retai buvo aptariama, dar rečiau diskutuojama.
Tęstinumo principu paremta, kaip geras prognozuojamas oras ji kabojo ir
virš partijų. Niekas neklausė, kaip partijos ruošiasi plėtoti ES ir
euroatlantinius ryšius. Pakako bendrų frazių, o partijų programose
užsienio politikos skyreliai buvo patys striukiausi.
Dabar situacija pradėjo keistis, nes žmonėms jau ne vis tiek, kokia
dvasia keisis santykiai tiek su Maskva, tiek su Vašingtonu. Ar būtų
prieš rinkimus kas nors patikėjęs, kad visus griežtai auklėję ir
prižiūrėję konservatoriai patys pradės revizuoti žalos už okupaciją
reikalavimą Rusijai?
Panirusi į ekonominio gyvenimo peripetijas, opozicija, sudaryta iš kelių
partijų, užsienio politikos taip pat tarp savęs niekada nesvarstė.
O ką mes išgirdome prezidento rinkimų metu? Iš D.Grybauskaitės lūpų tik
vieną frazę - kad „Lietuvos užsienio politiką reikia grąžinti į Lietuvą“.
Dvipartinės politinės sistemos kūrimosi fone, kurios galutinė
realizacija įmanoma tik po kitų Seimo rinkimų, pagaliau išryškėtų ir
prezidentės pažiūros.
Išrinkta palaikant tokiems politiniams autoritetams, kaip A.Brazauskas
ir V.Landsbergis, šiuo metu ji atitiktų valdančios koalicijos ir
socialdemokratų susijungimo idėją.
Tačiau prieš kelias savaites sukritikavusi partijas ir net nepasitarusi
su valdančiaisiais kategoriškai parėmusi tiesioginius mero rinkimus,
D.Grybauskaitė pateikė užuominą, kad ji gali pradėti kurti dar vieną
politinį darinį - prezidentinę partiją.
Žinant menką partijų autoritetą visuomenėje, netiesiogiai prezidentės
paremtas kandidatas turėtų kelis kartus didesnę paramą, negu partinis.
O tai jau būtų tiesioginis kelias į prezidentinę respubliką.
Bet ar mes žinome, ko iš tikrųjų Lietuvos žmonės nori?