Bent vieną iš tiesų gerą permainą tautai žada pavasaris - šildymo sezono pabaigą ir atitinkamai sumažėjusias išlaidas.
Tačiau A.Kubiliui niekas nieko gero nežada – prezidentė reikalauja laimėjimų, o Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas ir net pats Gediminas Vagnorius su socialdemokratais galanda kirvius, kalavijus aštrius. Bet negi savo noru dėsi galvą ant ešafoto? Juk sava galva brangesnė už vieno kito buvusio bendražygio. Reikia gelbėtis.
Kas šiandien gali išgelbėti A.Kubilių? Tauta? Vargu, ar kas patikėtų, jei paskelbčiau, kad tauta kils gelbėti A.Kubiliaus. Ne tik buvę ištikimi rinkėjai, bet ir vakarykščiai politiniai bendradarbiai šiandien atsisuko prieš konservatorius. Jie pasimėgaudami daro tai, ką padėjo daryti pats A.Kubilius: vieną po kitos kapodami galveles, į savo rankas ima visą. Ir joks Gediminas Kirkilas, net norėdamas atsidėkoti buvusiam bičiuliui Andriui, negalėtų padėti išsilaikyti premjero poste iki Seimo rinkimų. Mat pačiam G.Kirkilui tenka sėdėti politinėje pakrūmėje, maloniai leidžiant laiką partijos rašytojo kėdėje, o ne opozicijos lyderio poste.
Tad jeigu kas nors šiandien gali išgelbėti A.Kubilių – tai tik pats Rusijos premjeras Vladimiras Putinas. Kaip kitaip galima būtų įrodyti naujojo Lietuvos užsienio politikos kurso sėkmę? Žmonių piniginėse dar ilgai švilpaus vėjai, nors konservatoriai nepavargdami skelbia, kad juodžiausia krizė Lietuvoje jau baigiasi.
Vis dėlto, Kubiliaus hipnozės galios neprilygsta Kašpirovskiui, nepaisant didelių patarėjo visais klausimais V.Valentinavičiaus pastangų. Specialiosios tarnybos uoliai vykdo prezidentės nurodymą surasti kuo daugiau aukų galvų kapojimo ritualui, tad prezidentės reitingas dar laikosi padebesiuose. Bet nei bendrasis vidaus produktas (BVP), nei žmonių pajamos dėl galvų kapojimo nedidėja.
Būtent todėl, kad skurdo žiemą ištvėrusiai tautai reikia suteikti vilties spindulėlį, uoliai ruošiamasi „istoriniam“ vizitui į Maskvą. Vardan šio tikslo A. Kubilius pakeitė ne tik retoriką, bet galutinai išsinėrė iš konservatoriško kailiuko. Persimainė taip, kad pasmerkė net savo paties skelbtą „Rusijos sulaikymo“ politiką.
Panašiai Stalino laikais KGB iškankinti intelektualai pasmerkdavo savo pačių kūrinius, o kartais – net tėvą ir motiną. Jei galėtų, premjeras turbūt lieptų ištrinti savo kalbų įrašus ir sudeginti visus laikraščius, skelbusius konservatorių kurstomą „šventąjį karą“ prieš Rusiją.
Tačiau atrodo, kad pasisekė ištrinti tik savo paties atmintį, kaip koks mankurtas garsiame Čingizo Aitmatovo romane. Arba „sudeginti“ savo tapatybę taip, kaip pavyko Mattui Damondui populiariame Holivudo filme. Tačiau nei “Oskaro” prizas, nei Nobelio premija mūsų politinės saviveiklos teatro aktoriams negresia.
Bėda ta, kad Rusijos valdžiai geriau sekasi režisuoti politinį vyksmą savo imperijos prieigose. Bėda ir ta, kad Kubiliaus partneris Rusijoje net nesiruošia, pataikaudamas Lietuvos premjerui ar net prezidentei, nusimesti savo istorinius antpečius, ypač jautriu tuos antpečius nešiojantiems klausimu Baltijos valstybių praradimo klausimu.
O Rusijos valdžia neatsisako strateginių interesų taip lengvai, kaip konjunktūriniai Lietuvos politikai. Jei „savų“ oligarchų Maskvon stumiama Lietuvos valdžia galvoja, kad labdaringo smuiko garsai sugraudins Kremliaus publiką taip, kaip mus sugraudino kilni Mstislavo Rostropovičiaus parama Sausio 13-osios aukoms, manau, ji žiauriai klysta.
Faktai pakankamai iškalbingi: šiuolaikinės Rusijos prezidentas ar premjeras, nepaisant visų mūsų prezidentės reveransų, nesiteikė pagerbti mūsų Nepriklausomybės, jau nekalbant apie kokį nors atsiprašymą. Net Aleksandras Lukašenka, dar neišlepintas vizitais po Europos Sąjungos šalis, ir tas pasibrangino atvykti.
Matyt Lietuva, net A.Lukašenkai - nebe ES valstybė. Į kažkokius provincijos miestelius didieji vadai retai važinėja. A.Lukašenka turbūt gerai išgirdo Lietuvos prezidentės nuomonę, kad Lietuva nebuvo, nėra ir nebus regiono traukos centras. Galbūt todėl jis taip drąsiai ir davė komandą susukti keturių serijų filmą apie Vytautą Didįjį. Juk „Litva“ – tai ne Lietuva.
Demokratinė Lietuva išgyveno Kovo 11-ąją ir be kviestų svetelių. Vargu, ar sveiko proto žmonės galėjo tikėtis, kad Rusijos prezidentas jau pasirengęs pagerbti mūsų Nepriklausomybę ir nulenkti galvas sovietinio režimo aukoms Lietuvoje, kaip kad daro pirmą kartą valstybinio vizito atvykę normalių užsienio šalių vadovai.
Kitokiai Rusijai atstovavo griežtas Kremliaus tandemo oponentas ir senas lietuvių disidentų bendražygis Sergejus Kovaliovas. Kovo 11-ąją šis kilnus žmogus dar kartą paprašė Lietuvos žmonių atleidimo už sovietų padarytas skriaudas. Nors nei S. Kovaliovui asmeniškai, nei visiems Putino sudaužytos Rusijos demokratijos švyturiams nėra už ką mūsų atsiprašyti.
Atvirkščiai, mes, lietuviai, jau turėtume atsiprašyti S.Kovaliovo ir visų pavergtųjų Sovietų Sąjungos tautų atstovų, padėjusių Lietuvai iškovoti laisvę. Atsiprašyti už tai, kad mes praleidome progą pagerbti jį ir kitus ištikimus Kovo 11-ąją Vilniuje susirinkusius demokratinės Lietuvos draugus mūsų valstybės apdovanojimais ar bent valstybės moterų ir vyrų asmeniniu dėmesiu.
Lietuvos konservatorių bandymas žaisti „dvigubą“ žaidimą – vienu metu skelbti širdingą draugystę su Putinu ir ištikimybę laisvės ir demokratijos idealams - neįtikina nei Vakarų, nei Rytų. Maskvos analitikus, įžvelgiančius ne gerus konservatorių ketinimus, o jų laikomą akmenį užantyje, - net juokina.
Demokratines nuostatas ir ištikimybę Sąjūdžio puoselėtiems idealams vis dar deklaruojantį Lietuvos užsienio reikalų ministrą A.Ažubalį rusai ironiškai praminė lietuviškuoju Talleyrand’u, (Talleyrand’as – Perogord’as Charles’is Maurice’as, Benevento princas), nevykusiai bandančiu pelnyti šio prancūzų politinės intrigos ir diplomatijos didmeistrio šlovę. Ch. de Talleyrand’as –Périgord’as išsilaikė savo poste triskart keičiantis politinei santvarkai Prancūzijoje. O kas galėtų paneigti galimybę, kad A.Ažubalis bet kada gali būti paprašytas mūsų prezidentės už jai nepatikusią retoriką palikti savo postą per 24 valandas?
O kol dauguma klusniai tyli, kad nesugadintų naujojo prezidentinio užsienio politikos kurso, visu garsu pasaulyje aidi Maskvos balsas. Aidi ir lietuviškai, pasitelkus „intelektualinės ir pilietinės visuomenės“ elitinius kadrus, garbstančius naująjį valdžios kursą.
Tačiau tie, kas po Kovo 11-osios mokėsi istorijos bent jau gimnazijoje, nesunkiai atpažins, kokia užsienio politikos doktrina vis dar vadovaujasi Rusija. Ta pačia, kurią neseniai reziumavo Rusijos Federacijos Tarybos narys, Rusijos Aukštųjų parlamento rūmų Užsienio komiteto pirmininkas Michailas Margelovas: „Šiandien Baltijos valstybės yra ne tik „didžiosios limitrofės“, bet ir neonacizmo Europoje „rezervatai“.
Kas nori su šia draugiškų santykių su kaimyninėmis šalimis doktrina susipažinti išsamiau, gali pasiskaityti Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo straipsnį, specialiai perduotą laikraščiui „Litovskij kurjer“, kad pasiektų ir savąją auditoriją.
Didžiarusiškoje Europos masto „pergalės“ doktrinoje Lietuvai, Latvijai ir Estijai skiriamas klasikinis, dar nuo Romos imperijos laikų žinomas pasienio sričių - „limitrofų“ vaidmuo – išlaikyti pasienio kariuomenę. Tad vis dar Kovo 11-ąją oficialiai švenčiančios Lietuvos ir Kremliaus pagrindinis konfliktas iš esmės ir kyla dėl to, kad šiandien Lietuvą gina sava ir NATO sąjungininkų kariuomenė, o ne Raudonoji armija.
Tikėkime, kad nesulauksime tos dienos, kai koks nors Lietuvos lyderis nuspręs, kad pragmatiškų santykių vardan reikia įsileisti į savo šalį ir kaimyninės šalies armiją – išvaduotoją. Nors apie tai, kad „gintariniai liliputai“ grįžta į savo Didžiosios motinos – Rusijos glėbį, jau seniai paskelbė Lietuvą aplankę Rusijos žurnalistai.
Tad kodėl premjeras taip pyksta ant seno savo ir Lietuvos bičiulio E.Lucaso, tik dabar viešai prabilusio apie Lietuvos šrioderizaciją? Juk pats laikas gelbėti ne savo kailį, o Lietuvą. Tik kas ateis mums į pagalbą, jei tikri draugai – išduoti, o naujų taip ir neatsirado?