Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas S.Paltanavičius dalelę gamtos perkėlė ir į savo darbo vietą. Ministerijos koridoriuose kabo jo darytos gyvūnų, augalų nuotraukos.
Be to, suradęs laisvą minutę, S.Paltanavičius traukia kuo toliau už miesto. „Vilniuje gyvenu apie 30 metų, bet tikru miestiečiu netapau ir niekada juo netapsiu“, – šypsojosi S.Paltanavičius.
25 metus S.Paltanavičius su šeima puoselėja ir vieną tradiciją – kiekvieną žiemą toje pačioje vietoje reguliariai lesina į Karoliniškių draustinį atskrendančius paukščius: zyles, bukučius, kėkštus, genius, strazdus.
- Kaip keičiasi Vilniaus gamta? - pasiteiravo „Sostinė“ gamtininko.
- Geriausiai miesto gamta matoma skrendant lėktuvu. Kai lėktuvas apsuka ratą, pamatome, kad miestas yra nedidelis ir įsiterpęs į gamtą. Nuo Kalnų parko miškais galima išeiti į dideles girias. Iš kitos pusės nuo Lazdynų – taip pat. Gamta labai dera su miestu, neurbanizuota.
Pastarųjų metų pokyčiai neryškūs. Vienintelis skaudus dalykas, kuris labiausiai krinta į akis, – vienas prie kito pristatyta naujų statinių ir želdiniams nepalikta vietos.
Mano nuomone, pusę naujųjų kvartalų erdvės turėtų užimti žalieji plotai. Visus metus žaliuojančių augalų trūksta ir senuosiuose rajonuose.
Visi įsivaizduoja, kad ištisus metus žaliuoti gali tik tujos, tačiau dabar mieste tinka ir eglės, kadagiai. Natūralioje gamtoje neleidžiame sodinti svetimų kraštų augalų, nes tai būtų teršimas, o gyvenamojoje aplinkoje priderinus sodinti galima bet ką.
- Ar nesusidaro įspūdis, kad mieste nyksta gyvūnai?
- Gyvūnų mieste tikrai nemažėja, bet jie keičiasi. Pamenu, prieš 25 metus nufotografuoti paprastą varną su teleobjektyvu būdavo sunku, nes paukščiai buvo labai baikštūs.
Gyvūnų baikštumas atspindi žmonių socialinį pasirengimą bendrauti. Dabar varnos Žvėryne prie tvenkinių su teleobjektyvu taip pat nenufotografuosi, nes ji per porą metrų nuo manęs straksi ir reikalauja lesalo.
Tai – normalėjančių miesto santykių su gyvūnais išraiška. Stokholme (Švedija) šarka, kuri Lietuvoje žinoma kaip labai baikštus paukštis, vaikšto prie žmonių kojų, lesa kaip mūsų miesto balandžiai. Ten niekas jos nepaspirs, akmenėlio nemes. Kai žmonės agresyvesni, ir gyvūnai mieste baikštesni.
Įdomu, kad Karoliniškių draustinyje, Kalnų parke gyvena stirnos, Neryje – bebrai. Tuoj ledai ištirps ir vėl turbūt prie Žaliojo tilto apsigyvens tas pats bebras. Jis dieną išlipa ir šukuoja kailį ant betono plokštės. Mačiau, kaip kartą prie jo atėjo labradoras. Maniau, kad šuo puls bebrą, – pasirodo, atėjo tik pažaisti.
Žmonėms gyvūnai vis labiau rūpi. Dar prieš 15 metų per metus sulaukdavau keleto skambučių apie laukinius gyvūnus, reikalingus globos. Dabar tokių skambučių sulaukiu nuolat. Žmonės susirūpinę, pavyzdžiui, kad rado iš lizdo iškritusį paukščiuką, sako, kad negali jo palikti.
- Yra manančiųjų, kad bebrus reikia gaudyti, nes jie išvarto medžius, kad reikia ardyti varnų lizdus, sterilizuoti benames kates.
- Niekada nepritarsiu, kad reikia naikinti. Upė juk – bebrų, o ne mūsų namai. Be to, mes patys savo neūkiškumu gyvūnus viliojame į miestą.
Ko gi čia negyventi varniniams paukščiams, kai aplink pilna atvirų šiukšlių konteinerių?
- Ar dabar populiarios beglobių ir laukinių gyvūnų priežiūros, inkilų kėlimo, medžių sodinimo akcijos nėra vien tik nauja mada?
- Gamtoje akcijų nebūna, viskas yra subalansuota. Jeigu žmogus ką nors daryti pradeda, tą turi ir tęsti.
Vieną kartą per žiemą nuvežti į mišką ėdesio – nieko gero.
Juk gyvūnas tokiu atveju būna apgautas. Pripranta prie ėdesio – ir staiga jo nebegauna. Jis pradeda silpti ir žūva.
Būna, kad žmonės pasodina medelių, sudainuoja prie jų, laužą sukuria, bet ateina vasara, ir niekas jų nebelaisto, nepririša, vėjas nulaužia – ir viskas. O kitais metais vėl sodina. Tada geriau nieko nedaryti. Gyvūnai ir augalai patys išsilaikys.
- Ar norint būti arčiau gamtos būtina kraustytis gyventi į užmiestį?
- Aš, kaip gamtininkas, į užmiestį išsikrausčiusių žmonių norėčiau paklausti, kiek paukščių rūšių aplink gyvena, ar žmogus buvo paėjęs bent kilometrą nuo namų?
Tačiau net ir gyvenant mieste nebūtina važiuoti toli. Mieste arba netoli jo yra pažintinių takų, miškų. Vilniuje anksti ryte atsidarius langą netgi daugiabučių rajonuose galima girdėti vieversius. Gamta Vilniuje yra labai arti mūsų.