Iš tiesų, skirtumų tarp dviejų šalių nėra labai daug. Graikija – prasiskolinusi. O mes – argi ne? Graikijoje didinami mokesčiai. Pas mus jie jau pakelti. Graikija neverta būti euro zonos narė? Lietuva – juo labiau. Bent kol kas.
Bet Atėnai pagaliau susizgribo, kad ekonomiką reikia traukti iš šešėlio. Paprastam graikui tereikės metų pabaigoje pateikti pirkinių ir atsiskaitymo čekius, įrodyti, kad naudojosi legalaus verslo paslaugomis, ir gaus mokesčių nuolaidą.
Mūsiškiai kol kas sugeba tik kelti tarifus ir skaičiuoti, kiek iš to bus gauta į biudžetą.
Bet kaip surinksi pinigus, kai turgavietėse, kurios jau seniai virto nelegaliai įvežamos lenkiškos ar vokiškos mėsos parduotuvėmis, kasos aparatų – nė padujų? Jau ne pirmi metai dėl jų kryžiuojamos ietys. Rezultatas – šnipštas.
Prieš keletą metų pirkti kasos aparatus ilgai spyriojosi maršrutinių taksi savininkai.
Vyriausybė nenusileido, todėl keleiviai pagaliau gauna bilietus. Pinigai į biudžetą kapsi.
Tiksliau, kapsėjo. Mat patys įmonių vadovai pripažįsta, kad sunkmečiu daugelis vairuotojų neduoda bilieto, pinigus dedasi į kišenę, o keleiviai nelabai tam prieštarauja. Žinoma, mūsų logika kol kas senovinė – kas valstybės, tas visų. Arba niekieno.
O jei ta pati valstybė paskatintų piliečius rinkti čekius už kiekvieną kelionę ar mėsos gabalą, o po to juos pamalonintų mokesčių nuolaida? Biudžetas tikrai taptų pilnesnis. Tik tam reikia turėti šiek tiek drąsos ir labiau pasukti galvą.
Bet kol politikai džiaugsis valdantys veršių tautą, kam jiems mąstyti?