Matomi ir nematomi žmonės: kur senatvės vieta?

Flirtuoja neįkyriai – pagavęs mano žvilgsnį kartais mirkteli, o kai nusišypsau, garsiai šūkteli Andalūzijoje įprastą komplimentą: „Que guapa!”

Šią sceną su šypsenėle stebi baro šeimininkas: akivaizdu, kad mano gerbėjas ir trys pagyvenusios senjoros čia yra gerai pažįstami lankytojai.

Panašių svečių pamatysite beveik kiekvienoje bent žiupsnį parako turinčioje (tai yra turistams bjauriai neišmuilintoje) Andalūzijos užeigoje. Įprasta, kad popietėmis ir savaitgaliais čia pasižmonėti susirenka grupelės senjorų. „Hola, guapa! Hola, caballero!“ (Labas, gražuole, sveikas, jaunuoli – isp.) linksmai sveikinasi ir guviai sėdasi į įprastas vietas. Paplepėti apie orą, vaikus ir anūkus, Velykų savaitę ir kitus smagius dalykus.

Šie pagyvenę žmonės tikrai nėra turtingi. Andalūzija yra kone skurdžiausias iš septyniolikos Ispanijos regionų, o reikia dar prisiminti, kad Ispaniją ypač skaudžiai palietė ekonomikos nuosmukis. Todėl jų užsakymai kuklūs: puodelis kavos su pienu, stiklas pigaus šerio ar klaros - valandai ar net kelioms.

Svarbu ne užsakymai, o galimybė išeiti viešai pasižmonėti – gražiai sušukuotais plaukais, šventinėmis (gal septintojo ar aštuntojo dešimtmečio) suknelėmis ir kostiumais, pasižiūrėti į jaunimą, pamerkti akį į kavinę užsukančioms ponioms ir panelėms. Juk kol esi ten, kur verda gyvenimas, esi gyvas. Dar svarbiau yra tai, kad aplinkiniai čia mano, jog vyresnio amžiaus žmonės bet kuriai užeigai suteikia solidumo ir elegancijos ir, žinoma, stiprina bendruomenės jausmą.

Sunku įsivaizduoti didesnį kontrastą šioje srityje, nei tarp Ispanijos ir Lietuvos. Lietuvoje tokio amžiaus žmones pamatysi tik bažnyčiose, kapinėse, pigių prekių turgeliuose, dar šen bei ten, bet tik ne viešose pasisėdėjimų vietose.

Paklajojęs po nykiai viena į kitą panašias Vilniaus užeigas pamatysi, kad joms tikrai nebūdingas įvairių amžiaus grupių maišymasis – karaliauja jaunimas. Abejoju, ar dažnai pavyktų pamatyti net šešiasdešimtmečių, o apie vyresnius nė neverta kalbėti. Veltui dairysitės bent vienos kitos romantiškai už rankų susikibusios senjorų porelės. Net jei tokį stebuklą ir pamatysite, esu įsitikinusi, kad tai bus į Vilnių atklydę reti užsieniečiai.

Nerasite ir kokios retro užeigėlės, kur vakarais savo malonumui pamuzikuoti susirinktų šilto ir šalto matę seni muzikantai, o būtent jie sukuria fantastišką atmosferą, pavyzdžiui, Dublino smuklėse.

Kodėl viešose pasilinksminimų vietose taip maža vyresnio amžiaus lietuvių? Ar jie nemėgsta pasižmonėti, pabūti ten, kur verda gyvenimo šurmulys? Ar net ir didžiuosiuose miestuose vyresnio amžiaus žmonės yra taip nustekenti, kad negali sau leisti net kuklių pramogų?

Esu įsitikinusi, kad tai ne visa tiesa. Taip, pensijos Lietuvoje – elgetiškos. Daug vyresnio amžiaus žmonių vos surenka centus mokesčiui už autobuso bilietą, bet kai kurie, neabejoju, tikrai galėtų bent kartais leisti sau viešai papramogauti. Juk daug senjorų Lietuvoje remia vaikai, kartais net primygtinai bando įkalbėti depresijos kankinamus tėvus išeiti iš savo butų ar namų į viešumą prasiblaškyti.

Neabejoju, kad yra nemažai tokių, kurie ne tik galėtų, bet ir norėtų dažniau pabūti viešumoje, jei nebūtų šventai įsitikinę, kad „jiems ten ne vieta“. Net keli mano bičiuliai skundėsi, kad vis sunkiau sekasi įkalbėti vienatvės kankinamas mamas (nepamirškime, kad Lietuvoje vyrai miršta maždaug dešimt metų anksčiau nei moterys), užuot sėdėjus tarp keturių sienų, išeiti prasiblaškyti kavinėje ar bare.

Atsakymas visada toks pat: „Ai, ką ten veiksiu, ten vien jaunimas. Seniams ten ne vieta.“ Akivaizdu, kad Lietuvoje iki šiol galioja nerašyta taisyklė, kad viešos pramogos yra jaunųjų privilegija, o senatvė - privatus dalykas ir turėtų būti kuo mažiau matoma.

Senatvės stigmatizacija yra daugelio šalių bėda. Daug kur su ja buvo ilgai kovojama. Amerikiečiai net sukūrė specialų terminą „ageism“ ir taip prilygino kategorišką vertinimą pagal amžių rasizmui. Nebūtina lygiuotis į amerikietiško politinio korektiškumo aukštumas, tačiau net pasidairius po įvairias Europos šalis akivaizdu, kad požiūris į amžių Lietuvoje kol kas yra ypač konservatyvus. 

Galimybių, veiklos, ambicijų, pramogų rūšiavimas pagal amžių yra bene vienas mėgiamiausių tautinių hobių. Visur ir visada išgirsi kirviu nukirstų pamokymų, kokia veikla dera kiekvienai amžiaus grupei – kada įsigyti namą, butą ar automobilį, vesti ir gimdyti vaikus, iki kurio laiko vaikščioti į klubus, barus, kavines, galvoti apie seksą, o nuo kada visa tai jau yra „nesąmonė“, „gėda“ ir apskritai laikas pasijusti karšena ir pasitraukti iš viešumos „į savo vietą“. Dažniausiai tarp keturių sienų prie televizoriaus.

Žodžiu, žmonės taip uoliai save sendina, kad, esu įsitikinusi, pakankamai ankstyvas mirtingumas yra susijęs ne tik su ekonominiais nepritekliais, bet ir su primygtiniu savęs marinimu. Kaip teko ne kartą girdėti, „tikras“ gyvenimas baigiasi sulaukus maždaug penkiasdešimt-šešiasdešimt metų (jei ne anksčiau), tai kas lieka po to?

Bendruomenės namai?

Bet grįžkime į miesto užeigas. Jos - mažytis bendruomenės veidrodis. Mat tokių vietų paskirtis yra būti bendruomenės namais, kur drauge viešumoje pasibūti susirenka patys įvairiausi žmonės. Tai - jokia utopija. Pats angliškas žodis „pub“ yra „public house“ (vieši, bendruomenės namai) trumpinys, o pub'ų, kaip ir kavinių ar kavos namų, paplitimas Europoje yra tiesiogiai susijęs ne tik su modernių miestų augimu, bet ir su demokratijos bei pilietinės bendruomenės idėjų populiarėjimu.

Kitaip sakant, į miesto barus ir kavines renkamasi ne tik gerti kavos ar alaus, bet pasijusti bendruomene. Tokį bendruomeniškumą ir pamatysite Andalūzijos kavinėse ar Dublino smuklėse. O ką rodo šiandieninės Lietuvos miestų užeigos?

Ne tik labai silpną urbanistinio gyvenimo kultūrą, bet ir į matomus bei nematomus žmones suskaldytą bendruomenę. Senatvė Lietuvoje kol kas nematoma. Todėl man smagu galvoti apie Sevilijos kavinėje linksmai klegančias senjoras – jos yra puikus įrodymas, kad gali būti ir kitaip.