Pirmaisiais krikščionybės amžiais pradėję formuotis šventųjų relikvijų gerbimo papročiai ilgainiui tapo viena svarbiausių šventųjų kulto praktikų. Pagarba dangiškiems globėjams ir jų relikvijoms ypač suvešėjo viduramžiais. Šimtmečiais plėtojama tradicija lėmė joms laikyti ir demonstruoti skirtų relikvijorių formų įvairovę. Rodant pagarbą viduje saugomam turiniui, relikvijų talpyklos visais laikais buvo daromos iš patvarių ir brangių medžiagų, išmoningai puošiamos ir saugomos kaip didžiausias turtas.
Lietuvoje relikvijų požiūriu turtingiausia buvo Vilniaus katedra. Joje nuo XVI a. pradžios buvo gerbiami, o nuo XVII a. viešai konfesijoje išstatyti, vėliau ir kitoms bažnyčioms pradėti dalinti karalaičio šv. Kazimiero palaikai, lig šiol esantys didžiausia katedros vertybe.
Vilniaus katedros lobyne nuo pat pašventinimo pradėtas kaupti ir iš svetur atvežtų šventųjų relikvijų rinkinys. Pirmąja tokia tradiciškai laikoma XIV a. iš Krokuvos gauta Lenkijos globėjo šv. Stanislovo relikvija. Šiuo požiūriu reikšmingu įvykiu buvo 1501 m. kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio prašymu iš Romos bažnyčių įgytų relikvijų atgabenimas į Lietuvą. Tarp jų būta Viešpaties Jėzaus prakartėlės, šv. Sebastijono, šv. Aleksandro, šv. Petro, šv. Baltramiejaus, šv. Praksedos, šv. Kandidos, šv. Kotrynos, šv. Margaritos, šv. Barboros, šv. Mikalojaus ir daugelio kitų gerai žinomų šventųjų palaikų dalys.
Paties sukauptą relikvijų rinkinį testamentu katedrai paliko Albertas Goštautas, jas dovanojo karalienė Bona Sforza, vėliau - vyskupas Eustachijus Valavičius. XVII a. Lietuvą pasiekė ir naujai atrastų anoniminių Romos katakombų šventųjų kūnų rinkiniai. Kai kurios šių relikvijų buvo paskirtos Vilniaus katedrai, tačiau didžioji dalis perduota kitoms bažnyčioms.
Daugelio XVI-XVII a. įgytų, Vilniaus katedroje ir kitose Lietuvos šventovėse buvusių relikvijų tolesnis likimas nežinomas. Nemažai jų pražuvo jau XVII a. viduryje, kovų su švedais metais, dalį sunaikino kiti karai, niokojanti gaisrų ugnis, taip pat ir atvirai neigiamas arba abejingas vėlesnių epochų požiūris į šią specifinę, turtingas tradicijas turėjusią šventųjų kulto išraišką.