Patekti į aštuonetą nebūtų didelė garbė“, – tai Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento V.Garasto žodžiai, pasakyti prieš 2006-ųjų planetos pirmenybes Japonijoje.
Tada A.Sireikos vadovaujami krepšininkai, anot LKF vadovo, pasirodė gėdingai užėmę 7-ąją vietą. Treneris buvo tuoj pat išspirtas iš posto.
Atėjo 2010-ieji. Rinktinės pajėgos rikiuojamos pasaulio čempionato mūšiams Turkijoje.
„Tikslas – patekti į aštuonetą“, – paskelbė LKF prezidentas. Ne kitas, o tas pats V.Garastas.
Užtat treneris – kitas. K.Kemzūra gali jaustis ramus, nes turi tvirtą užnugarį, kuriame iš anksto sukurptas galimų nesėkmių pateisinimo planas.
Kas gi pasikeitė per ketverius metus, kad vietoj tautą sutelkiančių lūkesčių sėjamos dvejonės ir pučiama migla apie rinktinės atjauninimą prieš 2011 metų Europos pirmenybes Lietuvoje?
Juk Lietuvos krepšinis per tą laiką tikrai nesusilpnėjo.
Šį sezoną mūsų šalis turėjo du klubus Eurolygoje, o lietuviai krepšininkai pelnė daugiau nei dešimtadalį visų turnyro taškų. Tik žaidėjų iš JAV indėlis buvo didesnis.
Kad jauni talentai, kurių Lietuva nestokoja, gali būti veržlesni už pripažintas žvaigždes, pernai Europos čempionate Lenkijoje įrodė Serbijos rinktinė.
Vadinasi, vis dėlto teisingai prieš pusmetį kalbėjo buvęs rinktinės štabo narys R.Girskis: „LKF tapo prisitaikėle. Ji bijo išsišokti, kelti aukščiausių reikalavimų. LKF mažiausiai galvoja apie rinktinę – ji mąsto, kaip atrodys prieš valdžios vyrus, rėmėjus, jei uždaviniai nebus įvykdyti“.