Per savo garbingą 80 metų amžių Vytautas daug išgyveno, daug dirbo savo pasirinktam kraštui – Amerikai, o ypač – tėvynei Lietuvai, kurią turėjo palikti ankstyvoje jaunystėje. Bet ir gyvendamas svetur savo gimtinės jis nebuvo užmiršęs nė vienai minutei. Tai patvirtina jo gausūs darbai lietuvybės naudai, nuo 1945 m. publikuoti Vokietijoje, o nuo 1949 m. – atvykus į JAV, į Niujorką pas gimines.
Jis dalyvavo jaunimo – moksleivių, ateitininkų, skautų, studentų – ir kitose lietuvių organizacijose, dirbo lietuvių spaudoje, tarnavo JAV kariuomenėje Korėjos karo metu, mokėsi lKlivande, Ohajo valstijoje, darbo taip pat Klivlande, Čikagoje ir Grand Rapidse. Kaip ir daugelis kitų vadinamųjų dypukų, Vytautas gyveno dvigubą gyvenimą – sugrįžęs iš tiesioginių savo pareigų, vakarais, dažnai – naktimis ir savaitgaliais dirbdavo lietuvybės puoselėjimo labui. Būtų sunku išvardinti visas lietuvių ir amerikiečių organizacijas, kurioms jis priklausė, sąžiningai dirbo ir vadovavo.
Vytautas keturias kadencijas, t.y. 16 metų buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas (1978–1988 m. ir 1997–2003 m.). 2000 m. už nuopelnus Lietuvai jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu (dabar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi – aut. past.).
Bet apie savo gyvenimą ir veiklą tegul jis pats pasakoja atsakydamas į klausimus.
***
– Kokius prisiminimus išsivežėte iš Lietuvos, kurią reikėjo kartu su tėvais palikti, bėgant nuo artėjančios rusų kariuomenės?
– Daug gerų vaikiškų prisiminimų liko mano atmintyje apie gražią Lietuvą, gimines ir draugus iš vaikystės laikų, iš mokyklų, iš kaimų ir miestelių, nes tėvai daug kur gyveno: Macikuose prie Šilutės, Kaune, dvare prie Kaltinėnų, Kriūkuose, kaime prie Zarasų, Kudirkos Naumiestyje ir Šakiuose.
Gimiau Lietuvos kariuomenės karininko Juozo Kamentavičiaus ir mokytojos Onos Kabašinskaitės šeimoje Macikuose. Daug vasarų praleisdavau pas senelius Kabašinskus Birštone. Šeimoje, mokyklose ir gimnazijoje (Šakių – aut. past.) girdėjau apie meilę tėvynei, Lietuvos istoriją, patriotizmą. Ta meilė išliko iki šiandien.
Gerai atsimenu įspūdingas Vasario 16-osios iškilmes prie Karo muziejaus Kaune, kur išsirikiavę mokyklų mokiniai, kariuomenė ir didžiulė minia visi garsiai giedojome Lietuvos himną, grojo orkestrai, džiaugėmės nepriklausomybe. Prisimenu, kai 1940 m. birželį Lietuvą okupavo sovietų Rusijos kariuomenė, o aš jų kolonas mačiau einančias ir važiuojančias kitoje Nemuno pusėje prie Vilkijos.
Žmonės kalbėjo, kad bus blogai. Netrukus mano tėvą sovietai suėmė ir išvežė į koncentracijos lagerį, iš kurio jis negrįžo. Po metų, prasidėjus masiniams trėmimams, aš buvau pas senelius Birštone. Ten 1941 m. birželio 22 d. ankstyvą rytą su bobute (taip aš vadinau mano močiutę), eidami karvių apžiūrėti, matėme, kaip netoliese vieškeliu sovietų kariuomenės kolonos važiavo ar pėsčios ėjo.
Staiga pasirodė keli vokiečių lėktuvai, kurie pradėjo šaudyti į rusų kariuomenę. Supratome, kad prasidėjo karas. Bobutė greitai paguldė mane į griovį, o ji pati atsigulė virš manęs, kad apsaugotų mano gyvybę. Per visą gyvenimą neužmiršau to ryto ir savo močiutės meilės. Vėliau per antrą sovietų okupaciją ji buvo išvežta į Sibirą ir ten mirė.
– Kokie jūsų išgyvenimai palikus tėvynę karo metu ir tuoj po jo?
– 1944 m. vasaros pabaigoje sėdėjau bijodamas vežime, kol mus pabėgėlius praleido per Vokietijos sieną. Toli girdėjosi sprogimai, vokiečių kariuomenė su tankais ir sunkvežimiais traukėsi, buvo liūdna ir baisu.
Ilga virtinė vežimų važiavome Tilžės link. Mama rankose laikė dviejų metukų broliuką Mindaugą, mano patėvis su vadelėmis valdė arklius. Kai privažiavome kažkur netoli Tilžės, visi turėjome palikti vežimus su maistu, drabužiais ir kitais dalykais. Arklius vokiečių kareiviai pasiėmė ir nusivarė, o vyrus atskyrė nuo moterų ir vaikų. Viską praradome. Verkėme, nes nežinojome, ar vėl pamatysime tėtį.
Vokiečių pareigūnai aiškino, kad mus veš dirbti į Drezdeną. Prieš tai turėjome apsiprausti didelėse patalpose po dušais ir apsivilkti švariais drabužiais. Moteris ir vaikus susodino į traukinį ir išvežė Dresdeno link. Man buvo baisu, liūdna, gaila paliktų namų Lietuvoje, bet kartu ir keista bei įdomu.
Pakeliui britų karo lėktuvai puolė ir apšaudė traukinį, o mes, išbėgę iš jo, netoliese atsigulę meldėmės ir drebėjome iš baimės.
Dresdene vėliau visa šeima vėl susitikome ir buvome apgyvendinti vienos vokiečių šeimos (liuteronų pastoriaus) namo viename kambaryje. Kitame kambaryje buvo apgyvendinta pulkininko Antano Rėklaičio šeima. Šeimininkai vokiečiai mums buvo labai geri, dalinosi savo maistu, drabužiais. Tėvai ilgas valandas dirbo fabrike, aš lankiau vokiečių mokyklą, nes tariamai buvau per jaunas dirbti (tėvai mane buvo „pajauninę“).
Baisiausia gyvenimo naktis buvo 1945 m. vasario 13 d., kai amerikiečių ir britų lėktuvai puolė ir per tris masinius bombardavimus susprogdino bei sudegino Drezdeną, užmušė ir sužeidė daug civilių žmonių. Mes slėpėmės rūsyje po nuo sprogimų drebančiu namu, labai bijojome ir meldėmės.
Pirmiesiems puolimams pasibaigus aplinkinėse gatvėse mačiau daugybę sužeistų žmonių, bėgančių tolyn iš miesto centro. Iki šiol tas bombardavimas laikomas didžiausiu Antrojo pasaulinio karo puolimu Vokietijoje, nužudžiusiu daugiausia civilinių žmonių ir padariusiu didžiausių nuostolių miestui. Kalbėta, kad tą kultūrinėmis vertybėmis pasaulyje žinomą miestą sunaikinti reikalavo sovietinė Rusija.
Kai kitą dieną apie vidurdienį lėktuvai puolė trečią kartą, mama liepė man su dviračiu važiuoti į netoli ant kalnelio esantį parką, kad bent dalis mūsų šeimos kartu nežūtume – gal kurie taip išliksime. Parke atsiguliau į duobę ir galvojau, kad žūsiu tik tada, jei bomba į mane tiesiog pataikys. Kažkodėl nieko nebijojau, tik svarsčiau, ar vėl pamatysiu tėvus ir broliuką.
Diena buvo saulėta, visur daug dūmų, matėsi gaisrai. Danguje mačiau šimtus lėktuvų, girdėjau krentančių padegamųjų bombų švilpimus ir sprogimus, mačiau didėjančius gaisrus. Subombarduotas Drezdenas degė. Ačiū Dievui, mes visi išlikome gyvi.
Tuoj po paskutinio bombardavimo aš su dviračiu nuvažiavau į priemiesčio traukinių stotį, nes su tėvais buvome sutarę, kad ten susitiksime po bombardavimo ir bandysime bėgti toliau į vakarus.
Labiausiai apsidžiaugiau, kai tarp daugybės pabėgėlių suradau savo tėvus. Sunkiausia buvo patekti į vienintelį stotyje stovintį ir žmonėmis perpildytą traukinį. Kadangi mama ant rankų turėjo mažą vaiką, tai mums šiaip taip pasisekė prieiti prie traukinio. Čia geraširdžiai žmonės stengėsi mamai padėti, ji galėjo užlipti ant platformos prie durų ir ten stovėti, o mudu su tėčiu šiaip taip atsistojome tarp dviejų vagonų. Taip šaldami išvažiavome į nežinomą ateitį iš sunaikinto miesto.
Išlipome Petstato miestelyje. Ten pas draugiškus ūkininkus balandžio pradžioje sulaukėme amerikiečių, o po mėnesio – ir karo pabaigos.
Per kelionę išgyvenome daug visokių dalykų: traukinį puldavo amerikiečių ir britų lėktuvai, kai kur reikėjo išlipus iš traukinio eiti pėsčiomis per sudaužytus miestus ir ieškoti kitų traukinių. Keliavome ilgai. Sutikome labai gerų vokiečių, daugiausia senų žmonių ir moterų globos, nes vyrai buvo karo frontuose.
Vėliau ketverius metus gyvenome skirtingose pabėgėlių stovyklose. Tėvai buvo Bamberge, o aš lankiau ir baigiau Eichstaetto lietuvių gimnaziją, gyvenau Rebdorfo stovykloje. Tą gimnaziją baigė ir Valdas Adamkus, joje mokytojavo Stasys Barzdukas, Vincentas Liulevičius, Vytautas Radžius ir kiti mokytojai. Ten mokėsi daug žinomų čikagiškių, taip pat dabar už kelių mylių gyvenantis kaimynas Vytautas Jonaitis, Lansingo mieste gyvenantis dr. Romualdas Kriaučiūnas, Detroite įsikūrėžęs dr. Vaidevutis Vaitkevičius ir kt.
– Kaip jus sutiko Amerika ir kokių sunkumų patyrėte į ją atvykęs?
– Mūsų šeimą į JAV pasikvietė mamos pusseserė Ona Pankevičienė su vyru, dukra ir sūnumi. Jie gyveno Niujorko priemiestyje Long Ailende. Giminės buvo labai draugiški, rūpestingi, parūpino butą, maisto, padėjo susirasti darbus, supažindino su kaimynystėje gyvenančiais lietuviais. Po pusantrų metų persikėlėme gyventi į Klivlandą pas kitą mamos pusseserę Ievą Adomaitienę, nes čia buvo geresni darbai ir pragyvenimas.
Palikę mielą ir okupantų skriaudžiamą Lietuvą, per karą patyrę „pragarą“, o po jo išgyvenę „skaistyklą“, smagiai jautėmės atsidūrę šios žemės „rojuje“ – Amerikoje. Čia neturėjome sunkumų įsikurti, nors dar vis buvo kalbama apie sugrįžimą į nepriklausomą Lietuvą.
Korėjos karo metu daugelis jaunų atvykusių lietuvių atsidūrėme JAV kariuomenėje ir jautėmės, kad tokiu būdu kovojame ir už Lietuvos laisvę.
– Ką labiausiai iš lietuviškos veiklos prisimenate?
– Labiausiai prisimenu ne tiek dalykus, nebūtinai įvykius, bet atskirus žmones, kurie man buvo ir tebėra gyvenimo pavyzdžiai, herojai, taurūs tautiečiai. Jie man ir kitiems kalbėjo ir mokė ne žodžiais, bet savo pačių gyvenimu, asmenybėmis, būdu, patarimais, draugiškumu, teisingumu, tolerancija kitiems, meile lietuvių tautai ir Lietuvai.
Jų pavyzdžiu norėjau ir aš sekti. Anksčiau paminėjau kai kuriuos mokytojus. Tačiau dar kartą išskirtinai prisimenu saco mokytoją Stasį Barzduką, kuris buvo iškilus žmogus ir man pavyzdys bendruomeninėje bei visuomeninėje veikloje.
Gimnazijoje mums, skautams, herojus buvo Gabrielius Žemkalnis, pirmasis mano draugininkas. Jis man pavyzdžiu ir draugu išliko iki šiol. Artimiausias draugas iš Šakių gimnazijos laikų yra bendraklasis Vytautas Alksninis. Sektinais pavyzdžiais prisimenu mirusius Bronių Kviklį, Juozą Bačiūną, kun. Praną Garšvą, dr. Vytautą Vygantą, Andrių Šmitą, su kuriais daugelį kartų artimai bendravau ir iš jų mokiausi.
Ypatingas draugas ir nuostabus pavyzdys gyvenime man yra kun. Antanas Saulaitis. Labai vertinu pažintis, draugystę ir bendradarbiavimą su daugeliu gerų, artimų draugų ir žmonių, bet juos visus suminėti neužteks vietos.
– Be abejo, turėjote ir nusivylimų savo bendradarbiais arba kai kada ta veikla nedavė to, ko jūs siekėte. Ką apie tai, bent trumpai, galite pasakyti?
– Teisybę pasakius, nebuvau nusivylęs savo bendradarbiais, nes visi buvo draugiški, geri, darbingi, kupini visokių sumanymų, vizijų, planų. Tik kartais stebėjausi keliais iš jų, kurie mokėjo daug ir labai gražiai kalbėti per posėdžius, konferencijas, seimus, suvažiavimus, tik vėliau jiems kažkaip nesisekė dirbti ar planų įgyvendinti. Gal kai kurie tikėjo, kad pakanka pateikti visokiausių idėjų, kurias atliks kas nors kitas.
– Gal yra kokių nors dalykų, ko iki šiol nespėjote ar negalėjote atlikti?
– Taip. Jau daug metų žmona Gražina, vaikai ir vaikaičiai prašo, kad parašyčiau savo gyvenimo istoriją. Rinkau medžiagą, pradėjau, bet dar neparašiau. Gailiuosi, kad per daug savo gyvenimo atidavęs kitiems ir laisvalaikius bei savaitgalius skyręs lietuviškai bei amerikietiškai visuomeninei veiklai, per mažai laiko skirdavau šeimai ir giminėms. Tačiau džiaugiuosi abipuse meile bei artimais ryšiais su vaikais Rimu, Rasa Ragiene ir Daina Čyviene, žentais Pauliumi ir Sauliumi, vaikaičiais Andriumi ir Daiva Ragais, Matu, Regina, Jonu, Tomu ir Marija Čyvais.
Didžiuojuosi jais visais ir jų lietuviškumu. Palaikau brolišką ryšį su broliu Mindaugu Rinkumi ir jo šeima. Esu laimingas, kad vaikai, vaikaičiai, brolio šeima ir mano nuostabi žmona Gražina Lukaitė-Lukaševičiūtė su savo broliais Vincu ir Juozu Lukais bei jų šeimomis ir giminėmis mane myli, manimi rūpinasi, man padeda kovoti su nepagydoma liga, mane palaiko. Aš juos visus labai myliu.
– Jeigu būtų galima savo veiklą, bent JAV, pradėti iš naujo – ką dabar darytumėte ar kitaip veiktumėte, negu dirbote anksčiau?
– Daugiau laiko ir dėmesio atiduočiau šeimai ir giminėms. Geriau planuočiau savo darbo ir laisvalaikio laiką. Daugiau dėmesio kreipčiau į svarbius dalykus, bet ne į smulkmenas, dėl kurių visą laiką kyla ginčų. Pavyzdžiui, bendruomenininkai amžinai taiso, keičia, papildo įstatus, galvodami, kad tas atgaivins Lietuvių bendruomenės veiklą. Bet kas skaito ir moka daugiau kaip šimto puslapių įstatų knygeles? Stengčiausi nekartoti kitų ar savo paties padarytų klaidų.
– Kokie būtų jūsų palinkėjimai ar pasiūlymai tiems, kurie jau perėmė ar dar perims jūsų darbus lietuviškoje plotmėje?
– Mažiau kalbų – daugiau darbų.
– Ką dar svarbesnio turėtumėte pasakyti, ko iki šiol šiame pasikalbėjime nebuvote paminėjęs?
– Savo gyvenimo saulėlydį pasitinku kaip labai įdomų gyvenimą praleidęs laimingas žmogus. Niekad nesitikėjau tiek daug metų išgyventi, nors mirtis mane tykojo bent šešis kartus. Dėkoju jums, pone Edvardai, už jūsų tūkstančius korespondencijų bei straipsnių ir dabar manęs prisiminimą.
– O mes iš savo pusės šiam darbščiam ir iškiliam išeivijos veikėjui linkime daug stiprybės ir dar daug sveikų metų.