Klausantis Seimo pirmininkės Irenos Degutienės atrodo, kad ji – Vatikano į Lietuvą atsiųsta kardinolė, kuriai pavesta užduotis saugoti šalį nuo Europos Sąjungos liberalizmo (nors, beje, Vatikanas ją, kaip ir bet kurią kitą moteriškę, laiko antrarūše būtybe).
Praėjusią žiemą susitikime su Vatikano atstovu I.Degutienė pabrėžė, kad mūsų šalis vadovaujasi „tradiciniais vertybiniais įsitikinimais ir nesiruošia tokios pozicijos atsisakyti“.
Ji taip pat pasiguodė, kad atsispirti prieš ES „vertybinio liberalizmo srovę“ nėra lengva, nes ES užguitiems Lietuvos žmonėms primygtinai peršama pozicija „atsisakyti principų ir vertybių“.
Koks siaubas! Nuo Sovietų Sąjungos vilko bėgusi Lietuva papuolė ant ES meškos, kuri bando ištvirkinti nekaltą avelę. Ačiū Dievui, turime moralės fronto apkasuose pozicijas užėmusią Seimo pirmininkę, kuri tautai nurodys kelią ir apsaugos nuo neigiamos Vakarų įtakos.
Kam smulkintis – Seimo pirmininkė pasiryžusi pamokyti ES - socialinės ir šeimos politikos kelias, kurį pasirinko Lietuva, galėtų tapti pavyzdžiu kitoms Europos valstybėms.
Konservatore save vadinanti I.Degutienė nejučiomis apie ES ima kalbėti kaip kitoje politikos ir ideologijos barikadų pusėje esantis prezidentas Algirdas Brazauskas – apie Sovietų Sąjungą.
Prisimenate pastarojo knygą „Ir tuomet dirbome Lietuvai“? Jos pagrindinė mintis – nepaisant to, kad buvome okupacinio režimo funkcionieriai, mes iš tiesų buvome tikrieji rezistentai, tyliai griovę Sąjungą iš vidaus ir tarnavę Lietuvos interesams.
Iš I.Degutienės ir kai kurių jos kolegų pasisakymų susidaro įspūdis, kad Lietuvą su ES sieja toks pats santykis, kaip kadaise su SSRS, kurio esmė - ,,klausau, bet nevykdau“. Formaliai sutinkame prisiderinti prie jūsų nepadorių įstatymų, tačiau realiai darysime viską savotiškai.
Tas noras elgtis priešingai nei kiti jau išlindo per gerklę ekonomikoje. Konservatyvi ultrakatalikiška Lenkija ir ta paliko mus dulkėse. Briuselio ekspertai tvirtina, kad ši mūsų kaimynė vienintelė visoje ES nepatyrė ekonominio nuosmukio. Tačiasu mūsų premjerui ekonomika arba nerūpi, arba jis viską daro priešingai.
Sužlugdęs Lietuvos ekonomiką A.Kubilius savo kalbose giriasi nusukęs „šriūbą“ nuo sovietinio herbo arba tiesiog užsiiminėja metafizika. Citata iš jo kalbos Vasario 16-osios proga: „Šaknimis į žemę, mintimis į dangų, - taip sakoma apie žmogų, kurio moralinis stuburas tvirtas, kurį saugo per amžius šioje žemėje susiformavusios tradicijos pamatinės krikščioniškos ir demokratinės vertybės.”
O gal visai nepakenktų nusileisti ant žemės ir dangiškuosius bei vertybių reikalus palikti kiekvieno žmogaus sąžinei ir laisvam apsisprendimui? Juk ne katekizmą dėstyti I.Degutienę ir A.Kubilių rinkome.
Vis dėlto Lietuva – painių vertybių žemė. Kol Seimas leidžia homofobiškus ir vienos žmonių grupės pasaulėžiūrą primetinėjančius įstatymus, teismai nesusitvarko (ar nenori susitvarkyti) su siautėjančiais pedofilais.
Kol premjeras ir Seimo pirmininkė postringauja apie ,,šeimą, kaip esminę visuomenės ląstelę“, tauta išrenka niekuomet netekėjusią prezidentę, o po to pasigardžiuodama diskutuoja, ar ji tik nebus lesbietė.
Nepaisant to, kad beveik kiekviena karjerą padariusi moteris viešuose pasisakymuose randa reikalą pabrėžti, jog ji jokiu būdu ne feministė, Metų moterimi paskelbiama Seimo socialdemokratė, lietuviškojo feminizmo primadona Marija Aušrinė Pavilionienė.
Tuo tarpu feminizmo nė su žiburiu nerasi Lietuvos bandymuose pateikti save pasauliui; nei tuose, kurie formuojami „iš viršaus“, nei tuose, kurie formuojami ,,iš apačios“.
Neseniai peržiūrėjau, ką apie Lietuvą galima surasti video dalijimosi portale „YouTube“. Daugelyje filmukų mūsų šalis pristatoma kaip prostitučių, atsiprašau, gražių moterų, šalis.
Girtis gražiomis moterimis – nieko blogo, bet kai politikai tiek daug kalba apie žinių ekonomiką ir interneto skvarbą, mažų mažiausiai keista matyti, kaip akcentai sudėliuojami ant Vilniaus senamiesčiu kaukšinčių moteriškų batelių kulniukų ar patrauklių Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studenčių.
Nė kiek ne geresnis ir Lietuvos įvaizdis anglų kalba leidžiamuose leidiniuose – sakykime, laikraštyje „The Baltic Times“.
Dominuoja striptizo klubų ir barų reklamos, o to paties laikraščio internetinėje svetainėje iš karto po naujienų santrauka šmėkščioja reklama, kviečianti susipažinti su ,,Gražia lietuve moterimi Rimgaile“.
Paspaudus ant skelbimo nuorodos, patenkama į pažinčių portalą AnastasiaDate.com, kuris yra ne kas kita kaip vadinamoji paštu užsakomų merginų tarnyba. Taip iš Rytų Europos importuojamas moteris paniekinamai vadina amerikiečiai (angl. Mail-order Brides).
Tiek to oficialiai propaguojamų šeimos vertybių ir elito skatinamo feminizmo…
Ne veltui žmogaus teisių padėtį Lietuvoje imasi gelbėti nėščia užsienio šalies (Švedijos) ministrė, pasišovusi dalyvauto „Baltic Pride“ parade. Beveik tuo pat metu staiga nušvinta viltis, kad drąsių žmonių Lietuvoje vis dar yra. Seimo narys krikščionis Rokas Žilinskas, nepaisydamas netolerantiškos ir prietaringos aplinkos, didžiausio šalies dienraščio žurnalistei prisipažįsta esąs homoseksualus.
Deja, tas pats R.Žilinskas – toli gražu ne moralinių vertybių įsikūnijimas: prisiminkime jo nuotykius padauginus alkoholio, pakartotinius bandymus vairuoti be pažymėjimo ir ginčus su policija. Nors jo sprendimas „išeiti iš spintos“ ir sveikintinas bei gal net istorinis įvykis, turint omenyje kad Lietuvos „nėra“ nė vieno homoseksualaus madų dizainerio ar baleto šokėjo.
Be to, viešos paslapties daugiau nusprendęs nebeslėpti politikas minėtame „Lietuvos ryte“ paskelbtame pokalbyje prikaišiojo tiek „saugiklių“, kad nejučia peršasi išvada, kad jis ne tiek prisidėjo prie tolerancijos skatinimo, keik įdavė ginklą neapykantos skatintojams. Jis, viešai prisipažinęs esantis homoseksualas, tvirtina esantis prieš gėjų santuokas ir nemano, kad jie turi teisę auginti vaikus. Tai tas pats, jei juodaodis sakytų, kad jis nesutinka, kad jo odos spalvos žmonės būtų laikomi vergais, bet jam atrodo normalu, kad jam draudžiama balsuoti ir tuoktis.
Parlamentaras sako, kad prisipažinus sau, kad jis yra toks, koks yra, jam palengvėjo. Sunku suvokti, kaip žmogus gali ramiai miegoti galvodamas, kad jis yra nevertas kitiems savaime suprantamų teisių ir laisvių.
Kad ir kaip ten būtų, R.Žilinskas kalba lyg būtų mokęsis iš I.Degutienės parengto vadovėlio: „Krikščioniškoji tradicija pripažįsta vyro ir moters santuoką. Tai natūralu ir to reikėtų paisyti.”
Meluojame ES, kad gerbiame pagrindinies žmogaus teises ir laisves, tačiau apsisukę tvirtiname, kad toleruojame tik „tradicines” šeimas. Į užsienį nuvykę politikai pasakoja apie Lietuviškąjį Silicio slėnį, bet iš tiesų užsieniečiams pardavinėjame moteris. Prisidengę vaikų apsauga, diskriminuojame suaugusiuosius, kai tuo tarpu vaikus reikėtų ginti nuo prievartautojų pedofilų.
Ar tik nebus didžiausia laisvės dvidešimtmetį švenčiančios Lietuvos visuomenės vertybė – veidmainystė.