– Paruošk dešinę ranką, Jacobai.
– Madsai, aš negaliu. Paaiškink joms, kad aš negaliu daryti to, ko nesuprantu, – Jacobas prašo tai pasakyti dviem šalia stovinčioms prižiūrėtojoms iš Š.Korėjos saugumo.
– Jis sako, kad yra sužavėtas reginiu. Tačiau jam tai labai didelis renginys, jis stengiasi suprasti, – išsisuka režisierius.
– Aš ne tai sakau, Madsai!
– Ką sakai?
– Aš ne tai sakau.
– Aš manau, jis toks išsigandęs, nes nematė tiek daug žmonių anksčiau.
– Madsai, baik meluoti!
– Klausyk, Jacobai, aš privalau meluoti.
– Aš labai pavargau, Madsai, aš noriu namo.
– Mes greitai būsime namie, Jacobai.
Tokia jaudinanti scena apie vakariečių dviejų savaičių gyvenimą komunistinėje Šiaurės Korėjoje – iš danų filmo „Raudonoji koplyčia“, kuris rodomas festivalyje „Kino pavasaris“.
Danų žurnalistas Madsas Bruggeris kartu su komikais Jacobu Nosellu ir Simonu Jul Jorgensenu nutarė sukurti dokumentinį filmą apie diktatūrą Š.Korėjoje. Kad galėtų patekti į šalį, jie sumanė surengti kultūrinių mainų šou vietos jaunimui. Jacobas, kuris serga cerebriniu paralyžiumi, ir Simonas yra gimę Pietų Korėjoje, tačiau buvo įvaikinti ir užaugo Danijoje.
Apie dviejų savaičių išbandymą beprotnamyje aktoriai, trečiadienį atvykę į Vilnių, papasakojo lrytas.lt. Filmas bus rodomas kovo 28 dieną kino teatre "Vingis" ir kovo 31 dieną "Skalvijoje".
***
– Šiaurės Korėjoje buvote prieš ketverius metus. Kaip dabar vertinate savo kelionę. Ar ryžtumėtės grįžti?
Simonas: Ne, nenorėčiau, nes Š.Korėjoje vis dar yra ta pati politinė situacija, kokia buvo 2006 m. Situacija vis dar komplikuota.
Jacobas: Kad ir norėtume, negalėtume grįžti.
– Kam kilo tokia beprotiška idėja?
S.: Tai buvo režisieriaus Madso Bruggerio idėja. Aptarėme tai, ką žinojome apie Š.Korėją, ir nusprendėme, kad apie tai būtinai reikia sukurti dokumentinį filmą. Taigi tai buvo Madso idėja, o jis kartu su savimi pasiėmė mane ir Jacobą.
– Ar buvote pasirengę išgyventi Š.Korėjoje? Ar nutuokėte, kur važiuojate?
S.: Nemanau, kad gali pasiruošti situacijai Š.Korėjoje. Aišku, prieš važiuodami daug apie tai skaitėme, išklausėme žmonių pasakojimų, koks tai beprotnamis. Tačiau tik nuvykęs gali suprasti jų realybę. Ji daug labiau šokiruoja, nei galėtum įsivaizduoti.
J.: Aš visiškai nieko nežinojau apie Š.Korėją. Galvojau, kad tiesiog važiuojame filmuoti. Man tuo metu buvo tik 18 metų.
– Kokia buvo jūsų išgyvenimo tame beprotnamyje strategija? Tarkim, režisierius M.Bruggeris ne tik vykdė nurodymus, bet ir vaidino ideologinį draugą.
S.: Strategija buvo paprasta: daryti tai, ką liepia. Buvo situacijų, kai pagalvodavome, kad mūsų gyvybė priklauso nuo to, kaip elgsimės. Aišku, kad daug diskutuodavome, ką galime daryti ir ko geriau ne.
– Argi nebuvo noro viską mesti ir važiuoti namo?
S.: Negalėjome grįžti. Tu negali tiesiog paimti ir išvažiuoti. Jie sprendžia, kada tu atvyksti ir kada išvyksti. Danija nėra užmezgusi diplomatinių santykių su Š.Korėja. Galbūt yra konsulatas Švedijoje ir Vokietijoje, tačiau iš jų negautum jokios diplomatinės paramos. Taigi jei tau kas nors atsitiktų, tave gelbėtų ne kuri nors valstybė, o visos Jungtinės Tautos. Iš Pchenjano per visą dieną skrenda tik vienas lėktuvas, ir valdžia sprendžia, kas gali į jį įlipti.
J.: Kai atvyksti į Š.Korėją, oro uoste iš iš tavęs paima pasą ir mobilųjį telefoną. Taigi negali paskambinti mamai ir sakyti: „Gelbėk mane!“
– Ar iš anksto žinojote, kad taip bus?
S.: Taip, žinojome, bet neišsigandome.
– Jacobai, filme matyti, kad jums buvo sunku vykdyti kai kuriuos režisieriaus nurodymus. Per demonstraciją atsisakėte iškelti ranką, kaip kad visi darė.
J.: Man atrodė, kad jeigu per demonstraciją iškelsiu ranką, tai rodysiu palaikymą Š.Korėjai, kuri iš visuomenės pašalina neįgaliuosius. Taip išduočiau juos ir save patį. Aš nenorėjau to daryti ir labai niršau.
– Ar tuo metu nebuvo baisu, kad būsite už tai nubaustas?
J.: Ne, nes aš buvau labai įsiutęs ir apie tai negalvojau. Pykau dėl to, kad esu neįgalus, pykau ir ant Korėjos, ir ant Madso.
– Tačiau buvote vienintelis, kuris galėjo garsiai išsakyti savo nuomonę, nes jūsų niekas nesuprato.
J.: Taip, ir manau, kad tai man labai padėjo. Galėjau išsakyti savo mintis ir jausmus.
– Bet jūsų draugai negalėjo jums pritarti.
J.: Taip, tačiau jie rūpinosi manimi ir palaikė. Kai mane apkabindavo, jaučiau jų paramą, nors jie ir negalėjo išreikšti to žodžiais. Tikrai nesijaučiau paliktas vienas.
– Kaip jautėtės, kai turėjote pakeisti visą vaidinimą?
S.: Buvau laimingas, nes tuomet atsiskleidė jų planai mus cenzūruoti. Kai tau bando įrodyti, kokia demokratiška ir svajonių šalis yra Š.Korėja, tokie dalykai, kaip cenzūra, parodo sugedusią viso to vaizduojamo gražaus pasaulio pusę. Tai buvo dovana mums, kuriantiems filmą apie diktatūrą ir nehumaniškumą.
– Ar nebuvo baisu per premjerą žengti žingsnį ne ten, kur privalote?
S.: Ne tai buvo svarbiausia. Jau buvo praėjusios beveik dvi savaitės, todėl galvojome, kaip grįžti namo. Ir grįžti kartu su visa medžiaga, kurią nufilmavome. Tuo metu Š.Korėja paleido kelias raketas į Japoniją. Mes nieko apie tai nežinojome, nes neturėjome priėjimo prie informacijos.
Viešbutyje galėjome žiūrėti BBC žinias, kurios, žinoma, buvo cenzūruotos. Tai buvo vienintelis informacijos šaltinis. Kaip Jacobas minėjo, telefonų mes taip pat neturėjome. Todėl mažiausiai, ko bijojome, tai suklysti per vaidinimą. Tiesą pasakius, mes visą laiką bijojome ką nors ne taip padaryti.
J.: Per premjerą aš iškritau iš vežimėlio.
S.: Taip. Tai buvo juokinga.
– Kaip dirbo jūsų operatorius? Ar naudojote paslėptą kamerą?
S.: Viena filmo scena, kurioje vaikai ruošiasi cirko pasirodymui, buvo nufilmuota su fotoaparatu, tačiau visa kita filmavo mūsų operatorius Rene. Paslėptos kameros nenaudojome.
Kiekvieną naktį jie konfiskuodavo mūsų kameras ir visą medžiagą peržiūrėdavo. Grąžindavo tik kitą dieną. Tai, kas jiems nepatikdavo, ištrindavo. Tačiau nedaug, nes cenzūra vykdavo jau tuo metu, kai filmuodavome. Rene už nugaros visada stovėdavo žmogus, kuris sakydavo, ką galima filmuoti, o ko ne.
– Filme apie tai užsimenama, tačiau kaip jūs manote, kam jūs buvote jiems reikalingi?
S.: Nes jiems reikia pinigų. Š.Korėjoje gyvena maždaug 18 mln. žmonių, galima sakyti, 17,5 mln. iš jų badauja. Todėl bet koks kontaktas su užsienio šalimis, kurios galbūt norėtų investuoti į jų šalį, yra laukiamas. Aišku, jie taip pat norėjo pademonstruoti, kokie atviri jie yra Vakarams.
J.: Manau, kad Simonas ir aš buvome jiems naudingi propagandos tikslams. Juolab kad aš esu neįgalus. Reikėjo parodyti, kad jie gražiai elgiasi su neįgaliaisiais.
S.: Mes labai tam tikome, nes esame kilę iš Pietų Korėjos, buvome įvaikinti ir visą gyvenimą augome Danijoje. Kadangi Š.Korėjoje įvaikinimas yra tabu, našlaičių neleidžiama įvaikinti, jie norėjo parodyti P.Korėjai, kad atvykę į Š.Korėją, kaip jie sako – tikrąją Korėją, buvome sutikti kaip „šalies sūnūs“. Ir jie labai stengėsi tai parodyti. Norėjo mus su Jacobu čia pasilikti. Jiems buvo labai naudinga, kad režimui priklauso du korėjiečiai iš Vakarų.
– Tačiau spektaklyje Jacobas turėjo vaidinti, kad jis yra sveikas. Kodėl jie to norėjo?
J.: Todėl kad Š.Korėjoje nėra neįgalių žmonių. Labai gerai, kad esu korėjietis, tačiau esu ir neįgalus, o tai jau blogai.
– Įdomus filmo personažas yra ponia Pak, kuri jus nuolat prižiūrėdavo. Ar ta nuolatinė priežiūra neerzindavo?
S.: Ji buvo saugumietė, dirbanti savo darbą. Ji vienintelė su mumis bendravo angliškai, nors mes žinojome, kad kiti irgi supranta angliškai, o kai kas gal mokėjo ir daniškai. Ir ji buvo labai įsimylėjusi Jacobą. Ji geidė jo (juokiasi).
J.: Ne, ne. Baik. Manau, ji vaidino, kad mane labai myli, nes aš esu neįgalus. Tai dalis propagandos. O norėdamas grįžti namo aš taip pat turėjau dalyvauti tame žaidime. Nekreipiau dėmesio, kad ji vadina mane savo sūnumi, norėjau grįžti pas savo mamą į Daniją.
– Jacobai, nuėję į pavyzdinę Pchenjano mokyklą, palūžote. Ką ten tokio pamatėte?
J.: Buvo labai sunku. Suvokiau, kad iš dalies jaučiuosi korėjietis, turiu su jais kažką bendra, tačiau nenorėjau priklausyti tai bendruomenei.
– Kuo save laikote? Danais?
Abu: Visiškais danais.
J.: Turiu vieną šeimą ir vieną mamą. Žinau, kaip atrodau, tačiau žinau, ir kas esu. Esu danas, o ne korėjietis. Kai mane įsivaikino, mama nežinojo, kad esu neįgalus. Buvau bloga prekė, kurios negalėjo pakeisti (juokiasi).
– „Raudonoji koplyčia“ laimėjo Sandanso kino festivalio Didįjį žiuri prizą už geriausią dokumentinį filmą. Ar jums atrodo, kad filmas sėkmingas?
S.: Priklauso nuo to, ką laikote sėkme.
J.: Man jis patinka. Vieniems jis patinka, kiti jo nekenčia, kiti per jį verkia, kiti – juokiasi.
S.: Svarbiausia, kad šiam filmui nėra abejingų – arba jis labai patinka, arba yra bjaurus.
– Nesuprantu, kaip galima šito filmo nekęsti. Žinoma, jei nesi korėjietis.
S.: Galima. Pavyzdžiui, Danijoje yra tokia Š.Korėjos–Danijos draugystės organizacija, kurios nariai sako, kad Š.Korėja yra nuostabiausia vieta pasaulyje gyventi.
Manau, filmas sėkmingas, nes mums pavyko jį sukurti, pavyko filmuoti Š.Korėjoje ir iš jos grįžti. Tuo labiausiai, žinoma, džiaugiasi mūsų tėvai. Svarbiausia, kad filmas parodo neteisybę, nusikaltimus prieš žmoniją ir kad 2010 metais tai vis dar egzistuoja.
Filmas sėkmingas, nes priverčia žmones susimąstyti, ir skatina ne gelbėti pasaulį, bet būti geriems vieni su kitais.