Stebint įvykius iš Seimo, pasaulis neatrodo atšiaurus. Nors ir trinasi
visokie vagnoriai, vis tiek čia - pagerintas mikroklimatas. Čia savų -
daugiau nei svetimų. O ir svetimi virsta savais „Kubiliui paliepus,
Šimonytei pinigų pamėtėjus“, kaip antai valstiečiai liaudininkai.
Problemos čia - kaip dukart du. Vieną dieną iš tavęs opozicija
komitetą nugvelbia, kitą dieną tu - iš opozicijos. Smagumėlis.
O kaip valstybė? Kaip ilgai galima suvaldyti stačia nuokalne dardantį
jos vežimą, kai liko vienintelis metodas - neleisti nė vienam saviškiui
iš jo iššokti net į komandiruotę?
Sakytum, arklys pats kelią žino. Nueitų, tik kad pasagos pamestos ir
avižos baigėsi. Štai ir plaukia pasroviui. Nuo 2008-ųjų gruodžio.
Valstybės skola - į Everestą. „Sodra“ - į dugną, kaip torpeda
pamuštas kurėnas. Muziejai, bibliotekos, leidyklos – už trigubos skurdo ribos,
o jau ir pareigūnams valstybė skolinga 15 mln. litų.
Valstybės aruodus po šapelį tampo šmirinėjančios karalių ezopų seiminės
ir čiukšių veislės konservų pelės. Šios už tariamą riziką sveikatai ir
gyvybei neveikiančioje atominėje elektrinėje šluoja po 26 tūkst. litų
per mėnesį. Dvigubai, nei generalinis direktorius gaudavo veikiančioje.
Svarbiausia yra būti. Valdžioje. Geriau visą kadenciją. O po to nors ir
tvanas.Kad pateisintum savo buvimą, turi šnekėti. Bet ką. Kalba
nusikalba: vieną dieną „už“, kitą - jau „prieš“.
Liberalų sąjūdis tik strykt ant statinės ir kad suriks: „Naktinis
mokesčių perversmas buvo klaida!“ Dar ką darys - išaiškino. Ir vėl kaip
kiškis į krūmus nėrė. Trys savaitės praėjo po logorėjos proveržio - anei veiksmo,
anei mur mur. Lotyniškas posakis „Mores dicentis suadent plus quam oratio“
(kalbančiojo poelgiai įtikina labiau nei kalba) - ne mūsų politikams rašytas.
Bet A.Kubiliaus liberalai nepralenks. Premjeras vis dažniau pašneka
taip, tarsi visiška amnezija jo atmintį būtų ištikusi – pats A.Kubilius vis griežčiau
pasisako prieš A.Kubilių.
Apie tai, kad premjeras A.Kubilius paneigė viską, ką opozicijos lyderis
A.Kubilius buvo pasakęs apie mūsų užsienio politiką ir Rusijos sulaikymo
strategiją, kalnai prirašyti, kartotis nėra reikalo.
Bet apeiti faktą, kad savęs neigimas A.Kubiliaus laiko juostoje baigia susidurti, būtų
lengvabūdiška. Vis dėlto premjeras, o ne koks kauštelėjęs televizinis Taganrogo rusas,
kuris nuolat kalbasi su televizoriumi.
„Buvusi „Vienos Lietuvos“ frakcija, apsisprendusi tapti opozicine,
turėtų prisiminti parlamentinės demokratijos principus ir pati garbingai
atsisakyti vadovaujančių postų komitetuose“, - rėžė premjeras prieš savaitę.
Aš - „už“! Abiem rankomis. Kas „prieš“? Kad ir kaip būtų keista, pats
A.Kubilius „prieš“. Prieš kokius trejus metus, kai konservatoriai nustojo remti
G.Kirkilo mažumos Vyriausybę ir pasitraukė į pačią tikriausią opoziciją,
A.Kubilius kaip iki tol buvo, taip ir liko vieno komiteto pirmininku. Iki kadencijos pabaigos.
Kas galima krikščionims demokratams, tas draudžiama krikščionims?
„Lygiai taip pat manau, kad ir kolega V.Žiemelis galėtų pasielgti
garbingai bei padoriai. Kadangi yra išrinktas pagal Tėvynės sąjungos
sąrašą, galėtų atsisakyti mandato“, - žiebė A.Kubilius į G.Vagnoriaus
legioną perbėgusiam politiniam perėjūnui.
Ir nepamatė, kaip susigūžė Tėvynės sąjungos frakcijos narys S.Stoma.
Išrinktas pagal A.Valinsko „prisikėlimo“ sąrašą, S.Stoma iš pradžių
perbėgo į „Vieną Lietuvą“, o paskui – ir į Tėvynės sąjungos frakciją, kur
dvigubą perbėgėlį širdingai priėmė pats A.Kubilius.
Niekas negirdėjo, kad A.Kubilius prikaišiotų S.Stomai, jog šis kaip
perbėgėlis turi kuo skubiau susirinkti žaislus ir palikti Seimą, „kadangi yra išrinktas pagal Tautos prisikėlimo partijos sąrašą“.
Pasakėčios moralas: kiekvienas perbėgėlis į Tėvynės sąjungą yra Lietuvos didvyris,
o kiekvienas pabėgęs iš jos - valstybės išdavikas. Mintimis į žemę,
šaknimis į dangų, perfrazavus palyginti dar šviežią A.Kubiliaus kalbą apie žmogų,
kuris saugo pamatines krikščioniškas vertybes.
Galima būtų dar ilgai krizenti. Jei ne krizė. O politinė logika mums sako,
jog krizių metu valdyti kraštą turėtų Vyriausybė, kuria pasitiki bent jau
pusė tautos. Kam atstovauja su savimi šizofreniškai besiginčijančio
premjero valdžia?
Kasdien vis labiau - tik pati sau. Išskyrus Tėvynės sąjungą (reitingas
- 12,5 proc.), trys kitos valdžios partijos šiandien šalies politikos paletėje be
infraraudonųjų spindulių prietaisų - nebeįžiūrimos: Liberalų sąjūdis
- 2,7, liberalcentristai - 0,6, „prisikėlėliai“ - 0,5 procento.
Tačiau kiek valstybės svertų šie dariniai, kuriuos, politologijos
požiūriu, seniai derėtų vadinti marginalais, laiko savo rankose?
Septyni ministrų portfeliai iš 13! Net 54 proc. ministrų portfelių
priklauso partijoms, už kurias dabar balsuotų tik 3,8 proc. tautos!
Neieškokite analogų istorijoje. Tai demokratinio pasaulio antirekordas.
O kaip jie sukasi iš padėties? Priperka tris dar vienų politinių
parazitų balsus. Bet net su valstiečiais liaudininkais (1,1 proc.) ši
Vyriausybė galėtų dabar tikėtis tik 17,4 proc. tautos balsų.
Net jeigu padaugintume šį skaičių iš dviejų - primestume pusę viskuo ir visais
nusivylusiųjų balsų - vis tiek mažai. Bet čia „Lietuvos ryte“ paskelbti „Vilmorus“
tyrimai. Kitos naujausios apklausos rodo dar prastesnį valdžios vaizdą.
O juk šiai Vyriausybei dar nėra nė pusantrų metų. Kas bus po ketverių?
Ko jie ten tikisi? Jau net nebe su savimi, tik su savo plazminiu televizoriumi – tvoromis ir betoniniais apsaugos kuorais prezidentės apdairiu mostu apsuptose Turniškėse – teliks šnekėtis.