Vyras daugiau užtrunka europietiškos įrangos pieno perdirbimo ceche, o prie prekystalio kartais abi, kartais pasikeisdamos stoja abi Motiejūnienės: anyta Gelmina ir marti Žydruolė.
Nors pieno perdirbimo cechelis su įranga sviestui, varškei ir sūriams gaminti bei produktams fasuoti buvo įrengtas jau praėjusį pavasarį, ūkininkų parduotuvėlė atidaryta tik pirmąją šiųmečio kovo dieną.
Tiek pasiryžėlius „šokdino“ įvairios kontrolės institucijos, todėl apie minėtą šampaną, kurį raugia šeimininkė, net užsiminti nedrąsu, dar prilygins tikrajam.
Tėvų namuose
Nedideles ūkininkų parduotuvėles su jaukiais interjero mažmožiais teko matyti Austrijoje. Į jas užėjęs jautiesi tarsi namuose. Ir ūkininkės Gelminos tokia: kampe ant beržinio su žieve stovo „žydi“ aguonų ir ramunių kompozicija, kabo ąsočiai. Medinis prekystalis, palei pasienį – toks pat suolas, šalia šaldytuvų vitrinos lentynėlėse marguoja ūkininkės karvučių kolekcija.
Gimusi po Jaučio ženklu, prieš penkiolika metų pradėjusi ūkininkauti, netikėtai pradėjo jas kolekcionuoti. Prisega žvilgsnį tapytas paveikslas: sodietė melžia karvę, vyras naščiais neša vandenį, o šilto pieno laukia paauglys sūnelis su šuneliu...
„Parduotuvę mano tėvų, nūnai iškeliavusių į Anapusybę, namuose įrengėme, – pasakojo ūkininkė. – Tik šitą kambarį buvo pardavę moteriai, paskui apleistą, nuniokotą, atsipirkome, suremontavome. Patiko paveikslas? – perklausia. – Ir man patiko, kai parodoje pamačiau, tautodailininko Arūno Kučinsko, bažnyčios chore kartu giedodavome, padovanojo penkiasdešimtmečio proga. Visi giria, geros emocijos „įpieštos“...“
Gyvuliai padeda atsipalaiduoti
Ūkininkės mama buvo melžėja, todėl mažoji Gelmina karvutes jau devynerių būdama išmoko melžti, bet tėvai tais laikais visomis išgalėmis stengėsi atgrasyti nuo kolūkinės laimės, ir dukra pradėjo dirbti mėsos parduotuvėje Utenoje.
„Visą sveikatą tenai palikau, dvidešimt treji už prekystalio, keturiolika iš jų mėsos kapotoja, – tikino moteris. – Tikrintojų ir anais laikais netrūko. Pamenu, užėjo vieną kartą dvi, skerdiena mano jau sukapota, nusikabino iškapojimo schemą ir jau bandys prikibti. Neiškenčiau: stendas tai jautienos, o čia bekonas suketvirčiuotas... Pavargau parduotuvėje, jau lyg kokia depresija buvo pradėjusi kibti. Išėjau. Nusipirkusi paršiuką ir karvę į draugės kaimo sodybą išvažiavau lyg į kurortą. Man žemės darbai netinka – bemat ištinsta rankos.
O gyvulys visą įtampą pašalina. Turiu aukštą spaudimą, nueini karvutės melžti, prisiglaudi, ir galvos skausmo kaip nebūta. Todėl, kai ūkininkaut pradėjome, rinkausi pagalbininką, kuris gyvulio neskriaustų. Džiaugiuosi, kad toks pasitaikė, nė vienas gyvulys nuo jo nebėga, o pats vis pasidžiaugia: myli mane karvytės. Ir vyras mano gailestingos širdies.
Iš sesers atsivežė leisgyvę, ką tik atsivestą avytę – ketvertuko mama nebeišžindė. Tai su čiulptuku iki trijų mėnesių žaidėme, kambaryje laikėme. Augintinė ir užuolaidas sugraužė, ir palto pamušalą „išsikirpo“. Ir rastinukas katinėlis pas mus aštuoniolika metų išgyveno...“
Apsisprendėliai
Po minėto „kurorto“ Gelmina tapo rimto ūkio šeimininke – vyro pusseserės šeima pirko fermą, užkrėtė noru ūkininkauti ir juodu su vyru. Penkiolika metų kūrę ir puoselėję pienininkystės ūkį, prieš penkerius metus tapę šalies „Metų ūkio“ konkurso prizininkais, ryžtingai apsisprendė permainoms – savo gamintą produkciją pardavinės patys.
Nors nuo reikalavimų ir draudimų nesyk sukosi galva, tačiau dabar, kai krautuvėlės durys neužsiveria nuo ryto iki vėlumos, yra ramūs.
Kol bendraujame, penki vyrai nusiperka po trilitrinį stiklainį pieno, ateina pienelio ir močiutė su raudonžandžiu anūku, kuris pats pasisako, kad pienuką mėgsta. Vakarop jau pritrūkstama grietinėlės, nes vakar buvo sunaudota sviestui mušti. Iki popietės išslysta ir sūriai – Motiejūnų ceche gaminami iš rūgštaus pieno, iš saldaus ir rūgštaus perpus, lydyti. Labai gardi varškė.
Bemaž kiekvieno produkto kasdien pritrūkstama, nes neužtenka žaliavos, mat dar ne visos karvutės apsiveršiavusios.
„Pati nesitikėjau, kad šitaip ratas apsisuks ir vėl už prekystalio atsistosiu... – patikina moteris, – nors man taip gera, kai rytais ant „uslano“ pasieny susėda pensininkai, laukdami atvežant pienelio, užeina jaunos mamos, norinčios nusipirkti sveiko produkto, kad bedarbei marčiai galiu padėti su darbu, nes pati trumpai nedirbusi patyriau, kokia žmogaus pažeminimo institucija – Darbo birža. Bet tas valdininkų požiūris iš dalies ir stumtelėjo būti ponia „ant savęs“.
Na, gal tiksliau, vargo poniai – be poilsio valandų, atostogų, su nerimo naktimis, kai tenka budėti prie besiveršiuojančios karvutės. Visko būna... Bet tai mano ir mūsų. Po šita tėvelių pastoge, kuri gal mus globos nuo pavyduolių akių...“