Įtariais žvilgsniais jus varstantiems klerkams ramiai paaiškinkite, kad mitinge mojuosite Tibeto bei Taivano vėliavomis ir atsitempsite kompanijos „Google“ plakatą.
Gali būti, kad jums bus mandagiai parodytos durys. O už akių „glušu“ ar kokiu įdomesniu epitetu būsite apdovanotas.
Nedemokratiška, pažeidžiamos teisės į laisvąją nuomonę?
Lietuvos valdžios institucijos jau ne sykį įrodė, kad joms į tai nusispjauti. Tik kai kuriuos įsakymus stropiai vykdantys pareigūnai sušuks: „Klausau, tamsta“. Ir kitaip mąstančius bei reiškiančius savo įsitikinimus jėga nutemps į šoną.
Iš praeities vis dar kyšančios baudžiavinio mentaliteto ausys valdininkus verčia bijoti pono rūstybės. Šiuo atveju – net ir svetimo pono. Juk baisu ir pagalvoti, kas bus, jei nepatenkinta Kinija ims grūmoti mažutei Lietuvai, kurios piliečiai išdrįso reikšti savo nuomonę.
Galima pasiguosti nebent tuo, kad mes – ne vieninteliai, kurie linkę nuolaidžiauti augančiam Azijos milžinui ir susigūžtame išgirdę grėsmingą Pekino toną.
Vakarų valstybėse pamažu, bet jau imama suprasti, kad santykiai su Kinija patiria vis naujų lūžių. Prieš du dešimtmečius kapitalizmo grūdo paragavę kinai į Vakarus dar žiūrėjo su pagarba – kaip į modernumo siekiamybę.
Šiandien Kinijai Vakarų pasaulis geriausiu atveju tėra svetima rinka ir naudingų dalykų šaltinis. Blogiausiu atveju mes Kinijai atrodome kaip kultūrinių skirtumų nesuprantantys barbarai, kurie dar kartais išdrįsta aiškinti apie žmogaus teises.
Iki šiol plaukiame pasroviui ir nelabai žinome, kur mus nuves santykiai su Azijos drakonu. O jam jau kurį laiką pranašaujama šviesi būsimojo pasaulio galiūno ateitis.
Ne vieną karinę ir civilinę technologiją Pekinui pardavusios Vakarų įmonės dabar gali tik bejėgiškai stebėti, kaip Kinijoje štampuojamos jų kopijos.
Panaši istorija nutiko interneto paieškos sistemai „Google“. Susigundžiusi milžiniška ir sparčiai augančia Kinijos interneto vartotojų rinka, „Google“ įžengė į ją keliaklupsčiaudama.
Internetinė cenzūra – ne toks jau dažnas reiškinys Vakarų vartotojui. Bet Kinijoje tai iki šiol yra esminis reikalavimas. Ir jo „Google“ iš pradžių nuolankiai laikėsi. Netgi ir atakuojama žmogaus teisių gynėjų.
O ką padarė kinai? Tai, ką puikiai sugeba, – pradėjo kelti naujus reikalavimus ir nė nemirktelėdami kištis į „Google“ veiklą.
Tačiau pastaroji atsitokėjo ir liovėsi cenzūruoti informaciją gerokai pavėlavusi. Tuomet, kai pastaruoju metu itin suaktyvėję kinų programišiai pradėjo laužtis į „Google“ sistemas, vartotojų elektroninį paštą.
Įžūlu? Bet ir tai – dar ne pabaiga. Mat Kinijoje lyg tyčia ėmė veikti vietinė „Google“ kopija – „Goojje“. Atrodo lygiai taip pat, veikia lygiai taip pat, tik, suprantama, pagal kinų principus – cenzūruojant informaciją.
Nereikšmingas vienos bendrovės ginčas su valstybe? Bet globaliame pasaulyje Kinija yra arčiau mūsų, nei galima būtų įsivaizduoti. Be to, tokių pavyzdžių galima būtų rasti ir daugiau, ir ne tik Pekino elgesio verslo pasaulyje.
Štai koks buvo kilęs triukšmas, kai JAV prezidentas B.Obama sumanė vien paspausti ranką Dalai Lamai. Grasinimai iš Pekino aidėjo taip, tarsi JAV vadovas būtų išniekinęs Kinijos vėliavą ir ją sudeginęs.
Iš Kinijos sklindantis įžūlumas ypač padidėjo tuomet, kai pasaulį sukrėtė ekonominė krizė. Prieš ją Pekinas atsilaikė ir išlipo stipresnis ir dar ambicingesnis.
Į visus vakariečių purkštavimus, kodėl kinai elgiasi nepagarbiai, pastarieji atsako paprastai: „Jūs nesuprantate mūsų kultūrinių skirtumų“. Galbūt tai ir tiesa – nesuprantame.
Bet kai kultūriniais skirtumais pateisinami mūsų vertybes paminantys veiksmai – cenzūra, įžūlus kopijavimas, net diktavimas pasauliui, ar tai nebus signalas atsibusti ir kitaip pažvelgti į Kiniją?
Juk galų gale toks vaizdas jau ne sykį matytas – panašiu elgesiu kaltinta Didžioji Britanija, Rusija, JAV. Tad dabar mes regime naujos ir sparčiai augančios imperijos ambicijas.
Ir tai nėra vien Pekino užmačios. Patys kinai, net ir keikdami savo valdžią, aršiai gina savo tėvynę, neslepia pasididžiavimo ja.
Globalių interesų turinti imperija greičiausiai bus linkusi pasinaudoti savo nacionalizmu. Tik kyla klausimas: jei Kinijos kelyje atsidursime mes ir mūsų vertybės, ką būsime linkę aukoti?
Ko Kinija užsinorės kitą kartą ir kaip mes į tai reaguosime? Tokius klausimus derėtų labai rimtai svarstyti ne tik Vakaruose, bet ir čia, savo kieme.
Taip, esame maži ir mūsų Kinijos politika kol kas pernelyg neliečia. Bet juk esama pavyzdžių, kai svečiams iš Pekino stengiamasi žemai nusilenkti, o kritikams – užčiaupti burnas.
Be to, kartu esame ne tik lietuviai, bet ir europiečiai – Europos Sąjungos dalis. Todėl kiniškasis nacionalizmas ateityje mūsų neturėtų vien stebinti. Priešingai, turėtume jau žinoti, kaip į jį reaguosime.
O tai darant reikia nepamiršti, kad augančios imperijos gerbia ne nuolaidžiaujančius, bet stipriuosius – gebančius ginti savo principus ir vertybes.