Labiausiai išsiskyrė Algio Rudaminos eilėraštis „Kovo 11-ajai“, kuriame ne tik didžiuojamasi prieš du dešimtmečius iškovota laisve, bet ir rūpinamasi tautos likimu.
A.Rudamina sako, kad eilėraštis jam nėra vien estetinis meno kūrinys – eilės turi būti prasmingos. Apie patriotinio eilėraščio kūrimo ypatybes A.Rudamina pasakoja lrytas.lt skaitytojams.
***
- Ar eilėraštį kūrėte specialiai konkursui „Eilėraštis Tėvynei“, o gal ši idėja brandinta jau anksčiau?
- Nesu profesionalus poetas ir vargu ar parašyčiau eilėraštį specialiai kokiam nors konkursui. Ši idėja brendo jau ilgą laiką, reikėjo, kad pritvinkčiau jausmu. Laisvės dvidešimtmečio proga tarsi pastūmėjo į eiles sudėti tai, ką galvoje turėjau visą laiką. Rašydamas apie konkursą nieko nežinojau.
- Ar rašant eilėraštį jums reikalingas įkvėpimas. O gal tai tiesiog išmokstamas mechaninis darbas?
- Kadangi nesu poetas, nežinau, kas tai yra tikrasis poetinis įkvėpimas. Nepasakyčiau, kad ir mane jis staiga aplankė. Tiesiog susikrovė daug dalykų, kuriuos reikėjo kažkaip išsakyti. Artėjantis laivės atkūrimo jubiliejus, bendravimas su žmonėmis, tautos problemos – šiuos dalykus į eiles ir sudėjau.
- Minime džiugią progą, tačiau jūsų eilėraštis anaiptol nespindi džiaugsmu. Jis greičiau viltingas, nerimastingas, rūpinamasi šalies ateitimi. Galbūt jaučiate nerimą dėl dabartinės Lietuvos?
- Taip, nerimo yra. Jaučiu nerimą visai ne dėl politinių dalykų - tai Lietuvoje šiuo metu įprasta. Man labiau rūpi visa tauta. Vieną etapą praėjome, pabuvome ramūs, tvirti. Tačiau dabar vėl nėra nei ramybės, nei tvirtybės.
Esu nusivylęs tauta, kuri pamynė savo vertybes, yra viskuo nepatenkinta, nepatriotiška. Atsiskleidė kažkokia tamsioji žmonių pusė.
- Šiais laikais poetai rašo vis mažiau patriotinių eilių. Ar patriotinė tematika prarado savo vertę, tautinių idėjų reikšmė sumenko?
- Išties tokios poezijos mažiau, tačiau visai be reikalo. Mano galva, eilėraštis yra kaip pilis. Jei pilis graži, ištaiginga, tai dar visai nereiškia, kad užpuolus priešams atliks savo gynybos funkciją.
Taip pat yra ir su eilėmis. Jei tik gražiai sudedi žodžius, posmus, tai dar nereiškia, kad eilėraštis bus geras. Jei jis nieko nepasako, tai koks gi čia eilėraštis. Žinoma, visai nesvarbu, kad eilėraštis kalbėtų apie patriotizmą, bet ir ši tema, mano nuomone, nėra pasenusi ar nemadinga.
- Visuomenėje abejojama, ar apskritai tinka rengti eilėraščių konkursus. Ką jūs apie tai manote?
- Žinoma, poezija – ne sportas. Tačiau lygiai taip, kaip esame sporto šalis, taip - ir poetų. Mano šeimoje praktiškai visi bent šiek tiek poetai. Gal tik mama niekada nerašė. Nors, palaukite, ir ji sulaukusi aštuoniasdešimtmečio paėmė plunksną į rankas.
Tokius konkursus galima rengti ir tai net labai sveikintina, mat jie bent šiek tiek išjudina užsimiegojusius kūrėjus.