Tiesa, pats A.Kubilius susitikimo su V.Putinu sėkmę suformulavo kiek keistokai. Jį kažkodėl labiausiai pradžiugino, kad tai buvo dviejų lygiaverčių partnerių pokalbis.
„Kalbėjomės tikrai labai atvirai. Jaučiausi lygiaverčiu partneriu pokalbyje pačiomis svarbiausiomis temomis, įskaitant ir tai, kas Lietuvai dažnai būna pats jautriausias dalykas – istorijos temos. Manau, kad radome tam tikrą dialogo formą net ir tokiomis temomis. Nekalbu jau apie energetikos reikalus, kur tikrai diskutavome tam tikra prasme kaip kai kurių sričių dideli ekspertai“, - tarsi gyrėsi A.Kubilius.
Iš dar neseniai „Rusijos sulaikymo strategija“ viešai mojavusio Lietuvos politiko lūpų išgirsti džiugesį, kad su V.Putinu pavyko pasikalbėti, kaip lygiaverčiam partneriui, tikrai keistoka. Juo labiau, kad tai, ar tave laiko lygiaverčiu partneriu, dažniausiai priklauso ne tik nuo pašnekovo geros valios, bet nuo tavęs paties.
Tai visai neseniai per susitikimą su V.Putinu įrodė prezidentė D.Grybauskaitė. Tuomet ne tik informacija iš susitikimo užkulisių, bet ir televizijos kadrai vertė manyti, jog gumą kramtantis V.Putinas tikrai nesitikėjo susitikimo su lygiaverte partnere. Ir pralaimėjo. Nors tuometis pralaimėjimas – tik asmeninis, niekaip nelemiantis valstybių santykių, mano žiniomis, jis neviešai pripažįstamas net Maskvoje.
Kiek keistokas ir A.Kubiliaus patarėjo V.Valentinavičiaus bandymas pasigirti principinga premjero pozicija energetikos klausimas.
„Akivaizdu, kad šiame susitikime Lietuva labai aiškiai suformulavo principinę poziciją dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės kūrimo. Jei premjeras V.Putinas iki šiandien dar turėjo kokių abejonių dėl mūsų siekių rimtumo, tai šis susitikimas jas tikrai turėjo išsklaidyti“, – sakė A.Kubiliaus patarėjas.
V.Valentinavičius tarsi pamiršo, kad visa tai ne mažiau aiškiai V.Putinui jau buvo suformulavusi D.Grybauskaitė, o būtent jos žodis pastaruoju metu Lietuvoje yra lemiamas. Ir Maskvoje tai žinoma ne blogiau negu Lietuvoje.
Tačiau šį kartą ne apie tai. Juk dar prieš susitikimo pradžią nevertėjo tikėtis, kad po jo A.Kubilius galės pasigirti kažkuo konkretesniu negu lygiaverčių partnerių pokalbis. Du premjerai tiesiog dar kartą aptarė beveik tas pačias temas, kurios pastaruoju metu jau ne kartą keltos tiek D.Grybauskaitės ir V.Putino, tiek daug žemesnio rango Lietuvos ir Rusijos atstovų susitikimų metu.
Jokių sprendimų, jokių proveržių. Jei ne kiek naujesnė diskusija istorijos temomis, tikriausiai galima būtų sakyti, kad nebuvo ir jokio esminio turinio. Tiesiog jau ne kartą įvairiais lygiais keltais klausimais dvi šalys pakartojo savo pozicijas.
Labiausiai Lietuvoje reklamuotą A.Kubiliaus norą, kad „Gazprom“ sumažintų dujų kainas mūsų šaliai, V.Putinui buvo perdavusi ir D.Grybauskaitė. Ir tikrai nenuostabu, kad Lietuvos premjeras iš V.Putino nesulaukė atsakymo, kuris būtų bent per nago juodymą konkretesnis už tą, kurį išgirdo Lietuvos prezidentė. Priežastį atviriausiai įvardija Rusijos ekspertai - Baltijos šalių derybinės pozicijos šiuo klausimu „yra labai silpnos“.
Dėl istorijos, mano žiniomis, V.Putinas nubrėžė gana aiškią ribą: „kalbėtis galime, jei ta diskusija nebus kreipiama žalinga Rusijai linkme“. Kitaip tariant, okupacijos ir žalos atlyginimo klausimų geriau nekelti.
Ar galima tikėtis kažko kito? Tikrai ne. Bent jau ne artimiausiu metu. Tačiau bandyti teigti, kad be okupacijos žalos atlyginimo Lietuvai su Rusija daugiau nėra apie ką kalbėtis, tikrai būtų kvaila.
Ir čia jau tik paties A.Kubiliaus problema, kaip jis paaiškins visuomenei po rinkimų staiga visiškai pasikeitusią savo poziciją Rusijos atžvilgiu.
Bet šį kartą ir Lietuvos premjeras ir šalies diplomatija, mano nuomone, iš tiesų turi pagrindo atsargiai vilčiai, kad santykiai su Rusija gali bent kažkiek pasikeisti. Net jeigu Lietuva nedarys kažkokių esminių nuolaidų.
Tiesa, šiuo aspektu svarbiausias tikrai ne A.Kubiliaus lygiaverčių partnerių pokalbis su V.Putinu, o bendras būtent Rusijos demonstruojamas pasiryžimas tęsti dialogą.
Netgi jeigu vertinsime, kad A.Kubiliaus ir V.Putino susitikimui pritrūko reikšmingesnio turinio, vien pats tokio dviejų šalių premjerų susitikimo po beveik septynerių metų faktas yra pakankamai reikšmingas. Ir visai normalu, kad kol kas vyksta tik žvalgyba.
Juk net iš didžiųjų Lietuvos partnerių Europos Sąjungoje – Prancūzijos ar Vokietijos - nelengva būtų sulaukti, jog jų lyderiai priimtų su vos ne privačiu vizitu atvykstantį Lietuvos premjerą. O juo labiau, kad V.Putinas visai neseniai buvo susitikęs su D.Grybauskaite.
Maža to, A.Kubiliaus vizito metu patvirtinta, kad į Lietuvą netrukus atvyks Rusijos žemės ūkio ministrė. O pats premjeras teigia sulaukęs ženklų, kad ir V.Putinas birželio pradžioje atvyks į Vilniuje rengiamą Baltijos jūros valstybių lyderių susitikimą. Ir tikrai tikėtina, kad V.Putinas iš tiesų atvyks.
Taigi, būtent Rusija demonstruoja norą kalbėtis, kurio anksčiau tikrai nerodė. Kokių tai duos rezultatų, pamatysime ateityje.
Svarbiausia šį atšilimą patiems vertinti blaiviai: būtina demonstruoti norą jį tęsti, tačiau vertinti reikėtų tik konkrečius Rusijos veiksmus, o ne žodžius ar siunčiamus ženklus. Ir nepamiršti, kad mums iš Rusijos reikia ne šiaip „gerų santykių“, o tik abipusiai naudingo bendradarbiavimo.
***
Šis tekstas paskelbtas M.Laurinavičiaus tinklaraštyje.