Į kunigystę pasukęs ekonomisto išsilavinimą įgijęs buvęs verslininkas, neabejoja – be Dievo įmanoma pasiekti tik laikiną laimę. Būtent todėl tiek daug žmonių yra nepatenkinti savo gyvenimu.
– Anksčiau religija buvo neatskiriama visuomenės gyvenimo dalis. Kokia dabar yra religijos reikšmė?
– Kaip ir visais laikais, visuomenė keičiasi, o kaita turi poveikį tikėjimui. Šiuolaikinės visuomenės aplinka reikalauja sąmoningo apsisprendimo už tikėjimą. Lietuvoje mažiausiai jau kelios kartos šia prasme yra prarastos. Gal keistai nuskambės, bet kaip ekonomistas sakau, kad dabar vyrauja ekonomikos religija. Žmogus atmeta Dievą vardan savo laikinosios gerovės ir garbina stabus.
Ekonominė religija gali suteikti tik laikiną laimę. Ji baigiasi tada, kai per gyvenimą puoselėjęs apčiuopiamus dalykus, žmogus atsiremia į juodą sieną ir nebežino, kas už jos laukia. Tada jis ateina prie amžinųjų vertybių, kurias deklaruoja krikščioniška religija.
Kai kurie ateina anksčiau, kai kurie – vėliau. Atėję atskiria, kur yra melas, o kur – tiesa. Jei pažvelgsime į šiuolaikinę visuomenę, ji daugiausiai paremta melu.
– Kodėl? Daug kas su jumis ginčysis, kad užsidirbti pinigų ir nusipirkti daiktų nėra blogai.
– Taip, bet kodėl šiandien yra tiek daug žmonių, kurie nėra patenkinti savo gyvenimu? Todėl, kad daugybė dalykų ekonomikoje ir kitose visuomenės gyvenimo srityse buvo paremti nuodėme.
Žiūrėkite, verslininkai užsideda vis didesnius antkainius. Sako, kad mažesnius, bet tai melas. Jie turi milijoną, bet nori dar.
Pažvelkite į didžiulį nedarbą. Kodėl taip atsitiko? Tai lėmė žmogaus godumas, absurdiškas melas ir noras turėti čia ir dabar. Tai yra greitai ateinančios ir dingstančios ekonominės vertybės. Gaunate algą, džiaugiatės, nuostabu, nueinate į vieną, antrą, trečią vakarėlį, atsikeliate ryte, o pinigų nebėra.
– Tačiau yra turtingų, bet nesišvaistančių pinigais žmonių.
– Jei žmogus turi daug pinigų, bet nesidalija su tuo, kuris neturi duonos kąsnio, tai vėl yra problema. Evangelijoje yra gražus pavyzdys apie turtingus brolius, į kurių duris beldėsi votimis aptekęs žmogus ir prašė duonos kąsnio. Jie nesidalijo savo turtais. Tuomet vienas brolių mirė. Ir Viešpats jį atstūmė, nes jis buvo nuodėmingas. Jis prašė Dievo, kad leistų jam grįžti į žemę ir pranešti broliui, kad jis taip nesielgtų, o Dievas jam atsakė: reikėjo galvoti, kai buvo laikas.
Šaunu, jei žmogus turi sėkmingą verslą, sukuria darbo vietas tiems, kurie nesugeba patys susikurti darbo vietos. Tačiau viršūnėje sėdintieji turi dalytis su esančiais apačioje. To dabar nėra.
Žmogui svarbu suprasti, kad gyvenime reikia visko – ir užsidirbti duonai kasdienei, ir auginti vaikus, ir gyventi pagal tai, kaip mus moko Šventąjį Raštą žinantys žmonės. Jokiu būdu nesakau, kad reikia kristi prie altoriaus ir neišeiti iš bažnyčios. Pakanka, kad kasdienius darbus dirbtume sąžiningai, neieškodami tik sau naudos.
– Daugelis netikinčiųjų čia sutiks su jumis – savaime suprantama, reikia gyventi sąžiningai. Tačiau jie tikins, jog ir be Dievo galima būti geru žmogumi.
– Tvirtindamas, kad yra geras, netikintis žmogus ramina save. Jis prieštarauja įsikūnijimui, nes nenori pripažinti savo silpnumo. Sutinku žmonių, kurie negerai jaučiasi, kad bažnyčioje reikia pasakyti „Esu kaltas“. Žmogaus savimeilė neleidžia to pripažinti. Žmogus negali ištarti „Esu kaltas“, nes jis galvoja „Esu teisus“. Teisus pirmiausia prieš Dievą. Mes dažnai net nesuvokiame savo kaltės. Kai meldžiame Dievo atleidimo, prašome atleisti ir už tai, ko nesuvokėme.
– Kartojimą „Aš esu kaltas“ dažnai kritikuoja gyvenimo ir verslo sėkmės mokytojai. Jie aiškina – tik išmokęs pozityviai mąstyti žmogus gali tapti laimingas ir pritraukti prie savęs visas gėrybes – ir pinigus, ir meilę.
– Žmonės dažnai veja nuo savęs bjaurias mintis. Pamėginkite kokioje nors konferencijoje pakalbėti su žmonėmis apie mirtį. Padarykite tokį eksperimentą. Duodu 99 procentus, kad daugelis žmonių iškart nuo jūsų pasitrauks. Ideologijų gali būti begalės: būk optimistas, vyk negeras mintis. Bet pakanka klausimo apie mirtį, ir netikintieji pasitraukia. Jie jaučia baimę, jų širdyje yra dvejonė.
Gerai, jei žmonės myli kitus. Tačiau kas bus, kai jie numirs? Ta meilė baigsis. O mes, krikščionys, žinome, kad po laikinojo gyvenimo šioje žemėje Viešpats mus priims į savo prieglobstį. Tikime, kad Kristus buvo žemėje Dievas ir pamokė, kaip gyventi, kad turėtume ne tik laikinajį, bet ir amžinąjį gyvenimą.
– Tuomet kodėl vis mažiau žmonių tuo tiki?
– Krikščionybė mūsų visuomenėje nebėra vertybė. Suformuota nuomonė, kad Bažnyčia yra tamsių žmonių sambūris. Tokia nuomonė formuojama, nes tai yra naudinga stiprioms finansinėms grupėms.
Pinigai žmonių mąstymui ir elgsenai turi labai didelę įtaką. Tie, kurie apačioje, ieško darbo ir nori valgyti. Todėl jie skelbia tą patį melą, kurį jiems pasako viršus.
Čia – mano asmeniniai pamąstymai. Iš savo, kaip verslininko, praktikos galiu pasakyti, kad taip yra. Prieš penkerius metus turėjau savo verslą ir gyvenau pasiturinčiai. Tačiau nuolat gyvenau su rūpesčiu. Dirbau nuo ryto iki vakaro, bet tas darbas neatnešė laimės. Nors ir tuomet buvau tikintis, nuo vaikystės ėjau į bažnyčią. Tačiau pasirodė, kad žemiška gerovė man nesuteikia tokio džiaugsmo.
– Tačiau kaip atsiranda tikėjimas? Jei tikėjimas yra Dievo malonė, kuo žmogus kaltas, jei jis netiki – jis juk ne pats pasirenka?
– Manau, kad žmogus turi atskirti daugelį dalykų, žvelgdamas į tai, ką Dievas jam parodo. Atsisukime vakar dieną ir pasižiūrėkime – gal net buvome arti mirties.
Atminkime, kad Dievas yra taip sudėliojęs žmogaus protą, kad žmogus daug galvoja, bet kiekvieno sakinio gale jis deda klaustuką. Jis neranda galutinio atsakymo. O kas lieka po klaustuko? Lieka širdis, kuri privalo garbinti tai, kas ne visuomet mums yra labai lengvai suvokiama.
– Norite pasakyti, kad prie Dievo nuveda ne intelektualios diskusijos apie tikėjimo tiesas?
– Be abejo. Juk ir krikščioniškų konfesijų yra įvairiausių – Lietuvoje turime aštuonias tradicines krikščioniškas konfesijas. Žmogus renkasi tą, kurioje jis lengviausia suvokia Dievo artumą. Negalėčiau tvirtinti, kad liuteronų tikėjimas yra teisingiausias. Mes galvojame truputį vienaip, katalikai galvoja kitaip, kiti dar kitaip. Tai nėra blogai. Skirtingas mąstymas, skirtingas Dievo priėmimas duoda mums tas tiesas, kurias mes kažkada suvedame į viena.
Mūsų visų galutinis tikslas vienintelis – gyventi ne tik čia, bet ir ten. Tam, kuris užduoda klausimą, kodėl jis turėtų tikėti, galima atsakyti taip – netikėk, žmogau, jei tau nė kiek nerūpi, kas laukia ateityje.
– Kokia religijoje yra abejonės vieta?
– Kai per abejonę žmogus ateina į tikėjimą, tai yra pats tvirčiausias tikėjimas. Abejojantis domisi, skaito Šventąjį Raštą. Neabejojantieji ne visuomet bepakelia Šventą Raštą ir paskaito.
Daugelis abejojančių žmonių ateina į bažnyčią. Kai kurie čia ateina dėl bendruomenės. Tačiau kaip vaikas auga, taip ir bažnyčioje kiekvienas žmogus auga per mokymą.
Iš kur žinoti, ar tas mokymas teisingas? Dievas mums nepalieka visko atviro, visuomet palieka vietos ne tik žinojimui, bet ir tikėjimui.
Net po mokslininkų eksperimentų visuomet galima pasakyti – gal čia ir teisybė, bet iš tiesų lieka klaustukas. Pažvelkime į didžiuosius mokslo projektus. Visada po jų lieka klaustukas, po kurio eina tikėjimas. Patys mokslininkai sako – tikėkimės, viskas bus gerai. Jie tiki savo protu, tiki technologijų perspektyva. Tačiau iki tobulybės jie niekuomet nenueina, nes tai palikta pačiam Dievui.
– Dievu tiki ir daugelis nekrikščionių. Teologai tvirtina, kad krikščionis yra tas, kuris tiki, kad Dievas yra asmuo. O ką daryti žmogui, kuris nežino, ar Dievas yra asmuo?
– Bet ar tai svarbiausia? Argi verta atsakyti į klausimą, ar Dievas yra asmuo, ar kažkokioje kitoje būtyje? Mano asmenine nuomone, to atsakymo galbūt ir nereikia Iš tikrųjų tegul Dievas mane palieka tikėjimo nežinioje. Jis visko neapšviečia. Jei manome, kad viską žinome, veidmainiaujame.
Teologija gali ir atbaidyti nuo tikėjimo. Turite tikėti tuo, ką suvokiate, ką manote esant teisinga.
– Jei vienintelis teisingas kelias į Dievą yra per Kristų, tuomet kaip paaiškinti, kad kituose pasaulio kraštuose krikščionių beveik nėra? Negi visi jie nebus išganyti?
– Jei kur nors Afrikoje žmonės nėra girdėję Šv. Evangelijos, jie bus išganyti. Čia jau mūsų, dvasininkų, bėda, kad nesugebėjome jiems paskelbti. Tačiau girdėjusieji Šv. Evangeliją, patys prisiima sau atsakomybę.
Yra žmonių, kurie kitkuo tiki. Mes, krikščionys, dėkojame Dievui, kad Kristus buvo atėjęs į šį pasaulį. Nesakau, kad tie kiti žmonės pražus. Kristus yra gailestingas.
– Daugelis vakariečių ieško dvasingumo iš tolimų šalių atėjusiose tradicijose. Kai paklausi, kodėl jie neina į bažnyčią, tvirtina, kad jie renkasi tai, kas jiems padeda gyventi čia ir dabar. Jie nenori gyventi viltimi, kad kada nors bus tikrai laimingi.
– Šv.Rašte yra begalė pamokymų, kaip turime gyventi dabar. Sunku taip gyventi, nes visi esame pažeisti nuodėmės. Bet jei gyvensime pagal tai, būsime labai laimingi žmonės. Pažiūrėkite, kaip šypsosi išpažįstantieji Kristų. Jie šypsosi ir džiaugsme, ir varge. Ne veltui šypsosi – jie turi širdyje tikėjimą.
– Kartais tikintieji aiškiai parodo besijaučiantys pranašesni. Kaip jie turėtų bendrauti su netikinčiaisiais?
– Taip, kaip ir su tikinčiaisiais. Kaip su lygiaverčiais žmonėmis. Tikinčiajam neturėtų suteikti daug garbės tai, kad jis yra tikintis. Jis turėtų nusižeminti prieš netikinčiuosius ir padėti jam suvokti tas tiesas.
Turiu visokių draugų. Papasakoju jiems, koks yra krikščionių gyvenimas ir tikslas. Jų pasirinkimas – priimti tai ar nepriimti.
Didelė problema, kai žmonės išaukština save ir demonstruoja, kokie jie yra giliai tikintys. Tai yra fariziejiška.
Svarbiausia pastebėti savo puikybę ir pripažinti, kad tai yra puikybė. Dažnai mes galvojame, kad už kitus esame išmintingesni. Tai yra puikybė. Nusileiskime ant žemės, pripažinkime šalia esantį žmogų
Sunku pasakyti, ar kitas yra krikščionis. Iš jo gyvenimo būdo ar elgesio galima matyti, kaip jis vertina krikščioniškas vertybes. Tačiau ir etikos pasimokius galima vertinti krikščioniškas vertybes.
Visos vertybės, tarp jų ir ekonomika, paimtos iš Šv.Rašto. Tačiau mes matome akimis, o Viešpats žvelgia kiekvienam į širdį. Todėl nei jūs, nei aš negalite skirstyti – štai šitas tikintis, o šitas netikintis. Gal tas, kuris atrodo netikintis, yra giliausiai tikintis.