46 metų ispanas A.Rasconas-Caballero Vilniuje prieš 14 metų atsidūrė netikėtai. „Mano kelionę į Lietuvą gaubia mistika. Į Vilnių atvykau 1996-ųjų vasario 29-ąją. Tokia diena juk būna kartą per 4 metus“, – šypsojosi A.Rasconas-Caballero.
Iki to laiko vyras gyveno prie Madrido esančiame nedideliame mieste, kur vaikus mokykloje mokė ispanų ir lotynų kalbų.
Šis darbas ispanui buvo nemielas, todėl vakarais dirbo dar ir žurnalistu.
Dabar A.Rasconas-Caballero džiaugiasi savo sprendimu kraustytis į Lietuvą. Vilniuje jis vedė lietuvę, su ja augina tris vaikus, o į Ispaniją grįžta tik atostogų.
- Sakote, kad jūsų atvykimą į Vilnių gaubia mistika. Kaip čia atsidūrėte?
- Dirbau mokytoju ir žurnalistu, bet tai man nelabai patiko. Ispanai nuolat viskuo skundžiasi. Skundžiausi ir aš. Kartą mano draugas žurnalo maketuotojas pasiūlė man tapti lektoriumi, kuris ispanų kalbos moko užsienyje. Jis pasakė, kad dėl to reikia kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją.
Šį pokalbį aš pamiršau. Tačiau draugas po mėnesio man viską priminė. Į ministeriją nuėjau dar gal po kokių penkių mėnesių pasiteirauti apie galimybę išvykti dėstyti į užsienį.
Ten dirbanti moteris man paaiškino, kad dauguma norėtų vykti dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas, Angliją arba Vokietiją, o ten galimybių išvažiuoti tuo metu nebuvo. Ji man galėjo pasiūlyti nebent Rytų Europos šalis.
Dar po kelių mėnesių aš išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir laišką. Pamaniau, kad būtų gerai vykti ten, kur šalta, todėl laiške parašiau, jog norėčiau važiuoti dirbti į Norvegiją, Švediją, Lietuvą ar Estiją. Tačiau įtraukiau ir porą Afrikos šalių – Keniją, Ugandą. Pamaniau, kad kai ministerija gaus tokį laišką, pamanys, jog esu pamišėlis.
Po devynių mėnesių sulaukiau skambučio iš ministerijos. Atsirado laisva vieta Lietuvoje.
- Ką iki atvykimo į Lietuvą dar žinojote, išskyrus tai, kad čia šalčiau nei Ispanijoje?
- Žinojau, kad ji yra nepriklausoma. Tuo metu Ispanijoje buvo du labai geri Lietuvos ambasadoriai – krepšininkai Arvydas Sabonis ir Rimas Kurtinaitis.
Vietiniai žmonės juos mylėjo.
Nežinau kodėl, bet buvau sukūręs tokią dainelę „Kurtinaitis, quanto te querremos“. Tai reiškia „Kurtinaiti, kaip mes tave mylime“. Nors tuo metu nieko bendra neturėjau nei su Lietuva, nei su krepšiniu.
Motina labai nenorėjo, kad išvažiuočiau – ji nežinojo, kur yra Lietuva. Be to, mano sesuo kurį laiką gyveno Filipinuose. Ji žinojo, kaip sunku, kai artimieji toli.
Bet manęs netenkino darbas Ispanijoje, reikėjo kažko kito. Norėjau išvykti.
Kai sulaukiau galimybės tapti dėstytoju užsienyje, pamaniau, kad man toks darbas bus kaip tik, o vos atvykęs į Vilnių supratau, jog čia galėsiu gyventi.
- Kas gi jums patiko Vilniuje?
- Šaltis. Aš jį mėgstu. Tų metų vasario 29-ąją buvo labai šalta ir daug sniego.
Gyvenimo Vilniuje pradžia man nebuvo sunki, nes patekau į Vilniaus universiteto Romanų kalbų katedrą, kur dirbo du dėstytojai, mokėję ispaniškai. Universitete yra labai geri kursai užsieniečiams. Užsibrėžiau tikslą išmokti lietuvių kalbos.
Nors ši kalba sunki, nuo pirmos dienos jaučiau, kad galėčiau kalbėti lietuviškai. Anglų kalbą man sunku suprasti, o lietuviškai žmonės kalba labai aiškiai, man patiko skambesys. Ispanų kalba neturtinga garsų, o lietuvių kalbos priebalsiai yra ir kieti, ir minkšti. Man, kaip filologui, lietuvių kalba labai įdomi.
Kai atvykau, netrukus prasidėjo Didžioji savaitė iki Velykų, tad ėjau į pamaldas Šv.Jonų bažnyčioje. Man buvo nuostabu klausytis lietuvių kalbos, nes bažnyčioje puiki akustika.
- Kokie Vilniaus ir Madrido skirtumai jums labiausiai krinta į akis?
- Vilniuje labai svarbu kiemai. Madride irgi yra kiemų, bet ten jie vidiniai, į juos negalima įvažiuoti. Vilniuje eidamas Gedimino prospektu net nesusimąstai, kad už pastatų esančiuose kiemuose – visai kitas pasaulis.
Tarp daugiabučių, esančių toliau nuo centro, yra daugiau erdvės, kiemai atviri. Madride taip nėra. Vilnius man pilkesnis negu Madridas. Madrido architektūra gražesnė, bet Vilniuje man patinka plačios gatvės ir erdvė.
Gyvenu netoli Verkių parko, ten dažnai bėgioju. Ten daug šiukšlių. Tai baisu. Ispanai jau suprato, kad gamtą reikia puoselėti. Madride beveik prie kiekvieno žibinto yra šiukšliadėžė, o Vilniuje jų labai trūksta. Jeigu ką nors suvalgai, popieriuką turi kišti į kišenę ir ieškoti šiukšliadėžės.
- Sakote, kad ispanai viskuo skundžiasi. Ar nepastebėjote, kad ir lietuviai turi šį bruožą?
- Viskuo skundžiasi ir ispanai, ir lietuviai. Bet ispanai yra šiltesni ir linksmesni. Gal dėl to, kad Ispanijoje daugiau saulės. Ispanai ir kalba garsiau. Pastebėjau, kad Lietuvoje net politikai kalba ramiai, pagarbiai, tarp jų vyksta kova baltomis pirštinėmis.
Ispanijoje politikai per debatus puola vieni kitus aršiai, tvyro įtampa, nors tai – tik teatras. Politikai pykstasi viešai, o gyvenime netgi skirtingų partijų atstovai būna draugai.
- Mokytojo darbo Ispanijoje nemėgote. Tad kodėl jums Lietuvoje patinka dėstytojauti?
- Darbas universitete smarkiai skiriasi nuo darbo mokykloje. Mokykloje Ispanijoje man teko kovoti su vaikais.
Lietuviai labai gerai ir uoliai mokosi. Gal dėl to, kad per daug iš jų reikalaujama, užduodama daug namų darbų, bet tai – tik į naudą.
Mane netgi stebina, kokie puikūs yra studentai, nes jie stengėsi mokykloje. Ispanijoje vaikus reikia įtikinėti, kad mokytųsi.
Mokykloje buvau kaip aktorius – įėjęs į klasę vaidinau rūstų, visiems vaikams žiūrėjau tiesiai į akis, bet po šešių mėnesių pasirodžiau, koks esu iš tiesų – nepiktas ir linksmas. Tuomet ir praradau autoritetą.
- Ar nekyla minčių persikelti į Ispaniją su žmona ir vaikais?
- Su žmona iš pradžių buvome tiesiog pažįstami. Kai Lietuvoje buvau pragyvenęs trejus metus, ji man kartą paskambino, kad papasakotų, jog atostogavo Ispanijoje. Man tai buvo netikėta. Įsimylėjau, negaliu paaiškinti, kodėl.
Dabar į Ispaniją mums pakanka nuvažiuoti atostogų. Tik ten nuvykę suprantame, kad Vilniuje trūksta saulės. Keista, kad žiemą Ispanijoje septintą valandą vakaro dar šviesu.
Vos atvykus į Lietuvą man buvo gražu, kad žiemą anksti temsta. Tikra romantika, kai 4 valandą po pietų jau tvyro prieblanda. Šiaip jau šviesos labiausiai trūksta vaikams.