Kunigo vedini žengiame šventovės link - “Hosanna, Dovydo sūnui”! Ypatingas ir sielos gelmes sukrečiantis tikėjimo aktas! Dievo Sūnus pagaliau įžengia į pasaulio paniekos sugriautas mūsų širdis, kad Dvasioje jas prikeltų dieviškajam gyvenimui. Štai šventovėje mus pasitinka Dievo Sūnus Eucharistijoje. O eisenos lyderis - kunigas in persona Christi - štai žengia altoriaus Aukos link. Vyskupo jam suteikta apaštaline šventąją galia kunigas Aukos Dievo auką atverdamas duris į Amžinosios prigimties gelmes. Kunigystės sakramento galia šventųjų Mišių liturgijoje pagaliau sueisime į taip trokštamą nedalomą bendrystę su Dievu. Tai – visos Didžiosios Savaitės tikslas!
Būtent šią savaitę atsiskleidžia Kristaus kaip Vyriausiojo kunigo, mūsų vedlio į bendrystę su Dievu, vaidmuo. Šį vaidmenį ypatingu – sakramentiniu! – būdu išgyvena kiekvienas kunigas; kunigas, kurio pašaukimas ir sakramentinė tapatybė yra susibūti su Viešpaties Auka ir įgalinti tikinčiuosius dalyvauti Jo dieviškajame gyvenime.
Pažvelkime į šį nuostabų Dievo kilnumo sklidiną pašaukimą, kurio prasmė itin ryškiai skleidžiasi šią Didžiąją Savaitę. Pažvelkime, kai ypač šiandien itin liūdna dėl šio pašaukimo suniekinimo niekingais nuodėmės aktais. Kunigas ir pedofilas?! Ar gali būti baisiau?! Sielų ganytojas ir pasitikinčios liaunos sielos šlykščiausias niekintojas... kai kurių vyskupų slapukavimas ir sukčiavimas dėlei savojo patogaus komforto... Niekdariai ir sakramentinės malonės išdavikai!
Ir visgi šiandien Didžiosios Savaitės pradžioje trokštu kartu su jumis pažvelgti ir suklusti sakramentinės malonės GROŽIO, kurį Viešpats padovanojo mūsų IŠGANYMUI, akivaizdoje.
Čia pateikiu tėvo benediktino Paul Gunter, konsultanto prie Popiežiaus liturginių ritualų tarnybos, Komunijos ritualo ekstraordinarinėje formoje komentarą:
Po “Agnus Dei” (Dievo Avinėlis) giesmės kunigas, žvelgdamas į konsekruotą Ostiją, kalba tris maldas (...). Po to, tris kartus suduodamas sau į krūtinę, jis taria “Domine, non sum dignus” (Viešpatie, nes vertas). Priėmęs Švenčiausiąjį Viešpaties Kūną ir, dar prieš priimdamas Švenčiausiąjį Kraują, jis taria 115 psalmės žodžius : “ Kuo atsilyginsiu Viešpačiui už visa, ką Jis man suteikė? Išganymo taurę paimsiu ir šauksiuosi Viešpaties vardo. Šlovindamas šauksiuosi Viešpaties ir būsiu išgelbėtas nuo savųjų priešų.”
Po maldos “Quod ore sumpsimus” (Ką burna priėmėme) kunigas, valydamas taurę, meldžiasi, kad jame nepasiliktų jokios dėmės, o Kristaus Kūnas ir Kraujas, kuriuos jis priėmė, perkeistų visą jo būtį:
“Tavo Kūnas, Viešpatie, kurį priėmiau, ir Kraujas, kurį išgėriau, teįsismelkia į mano vidų; suteik, kad manyje, kurį tyri ir šventi sakramentai perkeitė, neliktų nusikaltimų dėmės. Tu, kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen. ”
Nesunku pastebėti, kad šis Komunijos ritualas ypatingu būdu išryškina kunigystės charakterį, arba sakramentinį įspaudą. Šis ritualas, iš vienos pusės, atskleidžia paties kunigo įsitikinimą savuoju nevertumu; kita vertus, jis išryškina jo unikalų kilnumą ir kartu primena jam, kad jis turi tapti tyras ir šventas kaip Kristus.
Komunijos ritualas betarpiškai kviečia aukojantį kunigą įžengti į artimą vienybę su Jėzumi Kristumi, Vyriausiuoju Kunigu ir Auka; o kartu ir kviečia tikinčiuosius, kad jie su džiaugsmu atpažintų kunigystės tarnystę didybę, kuri yra esminga Eucharistijos Aukai - “Bažnyčios gyvenimo šaltiniui ir viršūnei” (II Vatikano Susirinkimas).