Sunku politikų viešose kalbose ir pareiškimuose, kuriuos neretai kuria
ir patarėjai, (išskyrus V.Landsbergio atvejį) parodyti, kas yra
autentiška, o kas - trafaretai ir stereotipai.
Politikas, lipdamas į mitinginę tribūną, ir net rašydamas labai dažnai
užsideda kaukę ir sako tai, ką susirinkusieji ar skaitantieji jau iš
anksto nujaučia, kas bus pasakyta.
R.Lopatai pavyko gausioje medžiagoje, ypač priklausančioje V.Landsbergio
plunksnai, surasti bent jau man dar negirdėtą dviejų politikų požiūrį į
Lietuvos praeitį ir jos vietą pasaulyje.
Nedidelė įdomių išvadų ir taiklių pastebėjimų studija svarbi ir dėl
kitos priežasties. Atgimimo laikotarpiu girdėjome gausybę pasisakymų iš
didelio būrio Lietuvos mokslininkų ir menininkų. Tik iš pirmo žvilgsnio
tie pasisakymai atrodė panašūs.
Pavyzdžiui V.Landsbergio nuostatos Sąjūdžio metu buvo artimesnės
R.Ozolui, nei Just. Marcinkevičiui. Solidžias filosofines
interpretacijas apie atgimimo ištakas pateikdavo B.Genzelis ir
B.Kuzmickas, o jau kitos kartos atstovai A.Juozaitis ir V.Radžvilas
garsėjo originaliomis ir individualistinėmis idėjomis.
Istorinio vertinimo eilės laukia Sąjūdžio ekonomistai: K.Antanavičius,
E.Vilkas, A.Buračas, A.Rajeckas, K.Prunskienė.
Sąjūdžio politikų mintys dažnai atspindėdavo tai, kas įvairiais
pavidalais jau buvo paplitę visuomenėje, ir telkdavo šalininkus, kurie
vienais atvejais suburdavo vienos kartos žmones, kitais - kitos.
A.Brazauskas ir V.Landsbergis priklauso tai pačiai kartai, tačiau iki
šiol dominuoja sukurtas įvaizdis, jog abu politikai ne tik skirtingų
kartų, bet net skirtingų epochų. Iš studijos akivaizdu, jog tokiu
svarbiu klausimu, koks yra požiūris į istoriją, daugiau panašumų, negu
prieštaravimų.
Todėl R.Lopatos tyrinėjimas skatina pamąstyti apie dar vieną mažai
tyrinėtą visuomenės gyvenimo faktorių - kartų vaidmenį istorijoje.
Prieškario Lietuvoje dirbęs šveicarų kilmės kultūros tyrinėtojas Juozas
Eretas prieš kelis dešimtmečius parašė studiją „Dvi generacijos mūsų
krikščioniškosios kultūros tarnyboje“.
Karta susiformuoja per 30 metų, po 10 metų pasiekia savo veiklos
viršūnę, dar tiek pat išlieka kūrybos aukštumose ir jau po to iniciatyva
užleidžia vietą rutinai. Anot tyrėjo, prieškario Lietuva turėjo dvi
kūrybingas kartas ir kylančią trečią, kuri nespėjo pasireikšti.
Pirmoji karta pradedant XIX a. pabaiga apibūdinama kaip atsiplėšimas nuo
Rytų, antroji siejama su posūkiu į Vakarus. Kiekviena šių kartų turėjo
savo požiūrį į istoriją, valstybę ir Lietuvos vietą pasaulyje, savo
politinius, idėjinius ir dvasinius vadovus, kurių veikla buvo ir
individuali, ir visuomeniškai reikšminga.
Net ryškūs skirtumai tarp konservatyvaus ir modernėjančio požiūrių
nebuvo destruktyvūs. J.Ereto studijoje pateikiama plati galerija
mokslininkų, menininkų ir visuomenės aktyvistų.
Nepaisant deklaruojamų skirtumų tarp Maironio kartos ir modernėjančios,
į Vakarus žengiančios Lietuvos, jungia individualiai ir net intymiai
pergyvenamas santykis su istorija, kuriuos lydi autentiški ir dar
nemuziejiniai įspūdžiai iš kaime tebegyvenančių tėvų buities, papročių
ir didingos praeities įamžinimu net mažiausiame miestelyje.
Prieškario šviesuomenės istorijoje greta sudėtingų geopolitinių Lietuvos
ateities shemų visada glaudėsi paprastas, lyriškas, beveik religinis
savo krašto istorijos ir papročių suvokimas.
Jeigu nusikeltume dešimtmečiais į priekį ir pacituotume V.Landsbergio ar
A.Brazausko atsiminimus apie tautines tradicijas, juos priimtų į savo
kompaniją ne tik Maironio karta. „Kai išgirstu giesmės „Marija, Marija“
melodiją, - prisimena A.Brazauskas. - Prieš akis iškyla vaikystė ir
Kaišiadorių katedros skliautai gegužinių pamaldų metu“. Kuo tai
skiriasi nuo rašytojos Marijos Pečkauskaitės?
J.Eretas savo studiją baigia 1935-ųjų trečios kartos užuomazgomis.
Kokias idėjas ji būtų bandžiusi išskleisti, galima tik spėlioti. Karo
ir pokario metais, veikiant žmonių ir tautų utilizavimo fabrikui, sunku
kalbėti apie natūralią kartų kaitą.
Mechaniškai įmanoma išskaidyti biologinį kartų keitimosi ciklą, tačiau
to vaidmens, ko iš kartos tikimasi istorijoje, jau nebebuvo. Ir vis
dėlto nei šio laikotarpio, nei jame veikusių žmonių negalima nurašyti į
nuostolius. Okupacijos metais veikė dvi kultūros ir nemaža dalis idėjų
iš tyliosios ir neafišuojamos jos dalies atkeliavo iki Sąjūdžio laikų.
Kai V.Landsbergiui ir A.Brazauskui buvo po keturiasdešimt, žmogaus
kūrybiškiausiu laikotarpiu, Lietuvoje kartų kultūrinio ginčo nebuvo,
tačiau egzistavo įtakinga meninė kūryba, kurioje šifruotu pavidalu
slėpėsi požiūriai ir į istoriją, ir į dabartį.
V.Landsbergis buvo tiesioginis šio unikalaus Lietuvos istorijoje
reiškinio dalyvis. Be ironijos R.Lopata rašo: „V.Landsbergis, kaip ir
A.Brazauskas , propaguoja „tyliąją“ rezistenciją. Galima sakyti, kad
abu sovietmečiu „dirbo Lietuvai“, bet skirtingais būdais. A.Brazauskas,
plėtodamas LSSR ūkį, o V.Landsbergis - muziką ir kultūrą“.
Naujos kartos manifestacija galima laikyti R.Kalantos susideginimą. Jis
ir paruošė psichologinę dirvą Sąjūdį įkūrusiems žmonėms, kurie, kaip
reta panašiuose judėjimuose, subūrė skirtingas kartas. V.Landsbergio
pasisakymus pirmuose mitinguose jaunimas iškart atpažino kaip
savus. Kartų skirtumas nebuvo kliūtis suvokti, kas norima pasakyti.
Į A.Brazausko kalbas pradžioje buvo reaguojama rezervuotai, tačiau
paties kalbėtojo laikysena įtarimus greit išsklaidė. Ir ne dėl
politinių partinių sprendimų, o dėl to, ką R.Lopata savo nedidelėje
studijoje jautriai įžvelgė - savo paties likimu ir kailiu išgyvento
abiejų Lietuvos atgimimo lyderių požiūrio į istoriją.
Ko gero, šie apmąstymai apie krašto likimą daug kartų kito, bet niekada
nebuvo knyginiai. Jie visada rėmėsi autentiška patirtimi, tėvų ir
senelių gyvenimu, papročiais ir religija.
Romantiniu pavidalu tai buvo reiškiama XX a. pradžioje, rafinuotai ir
net įmantriai naujose kartose, paslėptai okupacijos laikotarpiu, o dabar
jau transformuojasi į plačius geopolitinius samprotavimus, tačiau esmė
viena ir ta pati - neįmanoma rasti vietos Lietuvai pasaulyje,
nežinant, kas ji pati yra ir koks tavo santykis su ja.