“The Economist“ žurnalistas E.Lucasas: „Išduoti vertybes - pavojinga“

- Premjero A.Kubiliaus susitikimą su jo kolega Rusijoje V.Putinu mūsų valdžios propaganda pateikė, kaip didžiulį laimėjimą - esą, ir „naujoji pragmatiškoji“ užsienio politika yra labai teisinga bei vaisinga, ir pats A.Kubilius - labai įtakinga, svari ir svarbi asmenybė. Bet gal rusai tiesiog žaidžia su naivia Lietuva - vilioja, glosto ir siekia kokių nors savo tikslų?

- Rusija visuomet žaidžia su Baltijos šalimis, o to žaidimo esmė - skaldymas. Viena valstybė glostoma ir viliojama, kita - tuo pačiu metu baudžiama ir kritikuojama, trečia - tiesiog ignoruojama. Dabar teigiamas ir glostomas herojus yra Lietuva, Estija yra bloga, o Latvija - ignoruojama. Neatmestina, kad netrukus tai gali pasikeisti.

Taigi, Baltijos šalių skaldymas - paties bendriausio pobūdžio tikslas, kurio visada siekia Rusija, bendraudama su kiekviena valstybe atskirai. O kokių kitų tikslų Rusija siekia dabar bendraudama su Lietuva, kol kas sunku pasakyti. Gali būti, kad ji kol kas dar stebi padėtį.

Bet kuriuo atveju, buvę labai gerai, jei A.Kubilius prieš vizitą į Maskvą ar po jo būtų bent telefonu susisiekęs ar net susitikęs su Latvijos bei Estijos premjerais. Taip būtų išvengta grėsmės, jog Rusija, pasinaudodama viena Baltijos šalimi, žais prieš kitas dvi.

Svarbu suprasti, kad net ta nauda, kurią viena Baltijos šalis kuriuo nors momentu gali gauti iš Rusijos rankų, gali virsti žala kitai šaliai.

Man neatrodo, kad A.Kubilius koordinuotų veiksmus su Latvijos ir Estijos Kolegomis, jo susitikimas su V.Putinu - grynai dvišalis. Tai - pavojinga.

- Kaip vertinate tai, kad konservatorių lyderis, panašu, išduoda ne tik Baltijos šalių vienybę, bet ir anksčiau deklaruotus savo partijos bei savo paties principus - pavyzdžiui, garsiąją „Rusijos sulaikymo strategiją“?

- Na, žodis „išdavystė“ gal ir per stiprus. Ankstesnė Lietuvos valdžia labai daug ir garsiai kalbėdavo apie Rusijos grėsmę, tačiau ne itin daug darė, kad jos išvengtų. Tad ši valdžia paveldėjo vis aštrėjančias esmines Lietuvos problemas - energetinį saugumą bei emigraciją.

Mano nuomone, emigracija - dar didesnė problema už energetinį saugumą. Ar Vilniuje stovės didžiulė „Gazprom“ būstinė, ar ne - ne taip svarbu, palyginti su tuo, kad jūsų šalis ir toliau sparčiai netenka žmonių.

Juk emigracija - tai žmonių „balsavimas kojomis“, jų reakcija į padėtį valstybėje, požiūrio į savo valstybę išraiška. Todėl pagrindinis valdžios uždavinys, nuo kurio sprendimo tiesiogiai priklauso visa kita - žmonių pasitikėjimo valstybe atkūrimas, aiški, nuosekli į bendrąjį visuomenės gėrį orientuota politika.

- Na, A.Kubilius ir konservatoriai buvo iškėlę daug gražių ir gerų iniciatyvų, gražiai kalbėjo apie žmonių pasitikėjimą valstybe. Tačiau visuomenės pasitikėjimas valstybe, valdžios institucijomis, partijomis ir toliau mažėja. Aš sutinku, kad viena šio reiškinio priežasčių - tai, kad politikai nedaro to, apie ką kalbėjo per rinkimus.

Vis dėlto, šioje Vyriausybėje yra stiprių politikų, ji kol kas atrodo gana tvirtai. Tad aš manau, kad ji dar turi gerų galimybių, tačiau laiko priimti lemtingus sprendimas - vis mažiau.

- Kaip vertinate šalies vadovės D.Grybauskaitės, kuria žmonės nepaprastai pasitiki, veiklą ir pasiekimus? Pavyzdžiui, kartais sakoma, kad mūsų prezidentei nesiseka dirbti pagrindinio darbo, kurį Lietuvos prezidentui numato Konstitucija - vykdyti aiškios, suprantamas ir nuoseklio užsienio politikos. Jūs su tuo sutinkate?

- Lietuvos užsienio politikoje galima įžiūrėti dvivaldystės ženklų. Prezidentė labai griežtai ir tvirtai paėmė šalies užsienio politikos vadžias į savo rankas, tačiau kartais vis tiek neaišku, kas pirmesnis - prezidentė ar Vyriausybė. Nuo to, žinoma, kenčia valstybė.

Buvęs užsienio reikalų ministras V.Ušackas, mano nuomone, buvo labai svari ir tinkama šiam postui figūra. Tačiau po to, kai jo buvo taip šiurkščiai atsikratyta, man apskritai nebeaišku, ar Lietuva pakankamai rimtai žiūri į tokį dalyką, kaip užsienio politika, ar jai tai iš tiesų svarbu.

Be to, aš manau, jog toje užsienio politikoje, kurią vykdo D.Grybauskaitė, trūksta transatlantinio matmens. Žinoma, Lietuvai reikia tvirtų ir gerų santykių su didžiosiomis Europos valstybėmis. Tačiau lygiai taip pat Lietuvai reikia puoselėti ir santykius su Jungtinėmis Valstijomis.

Pasaulyje šiuo metu populiari nuomonė, jog JAV vaidmuo mažėja, kad Jungtinės Valstijos silpnėja, net kad Amerika savo noru užleidžia pozicijas didžiosios tarptautinės politikos arenoje. Tokių valstybių, kaip Lietuva, vadovai iš šios prielaidos daro išvadą, kad jiems dabar pirmiausiai reikia draugauti su Prancūzija ar Vokietija.

Tačiau aš manau, kad tokia logika - klaidinga. O kai kurie D.Grybauskaitės veiksmai – visiškai nevykę. Rusijos prezidento D.Medvedevo „pakvietimas“ į Lietuvos nepriklausomybės jubiliejų – nerimtos, mėgėjiškos politikos pavyzdys. „Jei atvyksi į mūsų šventę, tada mes atvažiuosime į jūsų pergalės šventę Maskvoje“. Argi taip vykdoma užsienio politika?

Be to, D.Grybauskaitė taip pat, kaip ir A.Kubilius, nekoordinuoja savo veiksmų su savo Latvijos ir Estijos kolegomis. Pastaraisiais metais nusistovėjo savotiška tradicija, kad vieni Baltijos šalių vadovai gegužės 9-ają važiuoja į Maskvą, kiti - ne. Iš šono tai taip pat atrodo nerimtai.

- Panašu, kad Lietuvos prezidentės galvoje vyrauja toks įsitikinimas: „Esame maža, silpna bei skurdi Europos provincija, kuriai svarbiausia - su ištiesta ranka šlietis prie Vakarų Europos didžiųjų ir turtingųjų. O visokias vertybes reikia ilgam padėti į lentyną ir nuo šiol mąstyti grynai realistiškai“.

- Vertybės - ne kepurė, kurią gali užsimaukšlinti ir nusiimti priklausomai nuo oro.

Be to, aš manau, kad Lietuvai daugiausia naudos duotų ne mėginimai pamaloninti pavienes didžiąsias ES valstybes, o bendro fronto su kitomis Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis sukūrimas. Į šį frontą būtų galima įtraukti ir kai kurias Šiaurės šalis, pavyzdžiui, Švediją.

Lietuva turėtų stengtis tapti jungiamąja grandimi tarp šių Europos regionų - juolab, kad ten taip pat stiprėja noras telktis ir organizuotis.

Ypač svarbūs Lietuvai turėtų būti santykiai su Lenkija. Būtent Lenkija turėtų būti pagrindinė jūsų partnerė, per kurią stiprėtų partnerystė ir kitomis Vyšehrado grupės šalimis. Kartu su Lenkija jūs stipriau laikytumėtės ir prieš didžiąsias ES valstybes, ir prieš Rusiją.

Tai turėtų būti pagrindinė Lietuvos užsienio politikos kryptis. Gaila, tačiau aš jos dabar nematau. Nelabai suprantu, kodėl D.Grybauskaitė to nedaro.

- Kaip vertinate dabartinės valdžios įsitikimą, jog nuo šiol pirmiausia reikia „realistiškai“ ir „pragmatiškai“ draugauti su Rusijos ir Baltarusijos viršūnėmis, o ne remti demokratiją Ukrainoje, Gruzijoje, toje pačioje Baltarusijoje ar Rusijoje? Ar tikrai demokratija į Rytus nuo Lietuvos - tik nevykęs eksperimentas?

- Politika turi būti paremta ir pragmatizmu, ir vertybėmis. Taip, aš sutinku, kad pastaraisiais metais Lietuvos užsienio politikoje buvo ir deklaratyvių, ir tiesiog kvailų dalykų, kad kai kurie artimi draugai, pavyzdžiui, Gruzija ar Ukraina nepateisino visų į juos dėtų didelių vilčių.

Tačiau tai nereiškia, kad reikia imti ir atsisakyti pamatinių dalykų. Kuo daugiau demokratijos aplink Lietuvą, tuo Lietuvai geriau, tuo ji saugesnė. Lietuva neturėtų būti paskutinysis apgyvendintas kaimas laukinių žemių pakraštyje.

Tvirtas demokratijos idealų ir vertybių laikymasis ir sąjunga su tais, kurie išpažįsta tas pačias vertybes - štai koks turėtų būti Lietuvos užsienio politikos Rytų kryptimi prioritetas.

Tačiau vietoj to matau dalykus, kurie ir stebina, ir nuvilia. Pavyzdžiui, esu nustebintas, kad nei Lietuva, nei Lenkija neparodė jokio susidomėjimo Kaliningrade vis labiau įsisiūbuojančiais masiniais protestais. Manau, kad Lietuva turėtų ne tik domėtis prieš nedemokratinę Rusijos valdžią pradėjusiais protestuoti žmonėmis, bet ir juos aktyviai remti.

Pavyzdžiui, kodėl nesukūrus specialių studijų programų Kaliningrado studentams? Jauni žmonės iš Rusijos galėtų čia atvykti, studijuoti, pažinti demokratiją iš vidaus.

- Visos prognozės, kalbant apie Rusija gali būti ir teisingos, ir klaidingos. Kol kas Rusijos kryptis nėra aiški. Neaišku, ar prezidentas D.Medvedevas pagaliau taps veikiančiu, o ne tik kalbančiu politiku.

Akivaizdu tik tai, kad putinizmas išsikvėpė ir vis daugiau žmonių tai supranta, išeina į gatves protestuoti. Režimas spaudžiamas ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus - ten įsisiūbuoja įvairių klanų kova. Kokia bus pabaiga, nežinau.