Šiais metais krikščioniškasis pasaulis ypatingai pažymės ir prisimins vieną iš apaštalų – šventąjį JOKŪBĄ. Mat šio šventojo diena yra liepos 25-oji ir, kai ji sutampa su sekmadieniu, Santjage de Komposteloje, Ispanijos Galisijoje, vienoje svarbiausių krikščionijos šventviečių, kur, kaip manoma, yra palaidoti šventojo palaikai, vyksta didžiulė šventė, į kurią suplaukia daugiau kaip milijonas piligrimų. Ši šventė, be įprastinės savo reikšmės, turi dar vieną atžvilgį, kylantį iš šiandien labai svarbios aktualijos – tai krikščionybės ir islamo santykiai.
Mat šv. Jokūbas neatsiejamas nuo unikalaus istorinio reiškinio – rekonkistos. Pirėnų pusiasalyje aštuonis šimtus metų truko kova tarp krikščionių ir maurų. Konfrontacija tarp islamo ir Vakarų pasaulio darosi vis grėsmingesnė, todėl būtina ieškoti išeities iš šių spąstų, kuriuos patys sau paspendė žmonės, tikintys vieną Dievą. Pabandykime susivokti, pažvelgti į praeitį, į religinius nesutarimus ne tik iš teologinių, bet ir iš kultūros istorijos pozicijų.
Europos raštijos šedevre, ispanų epinėje poemoje apie rekonkistos karžygį El Sidą (Poema de Mio Çid) randame vieną iš pirmo žvilgsnio neįprastą eilutę, kuri sako, kad mūšyje „maurai šaukė Mahomat, o krikščionys – Santjago“. Taigi buvo šaukiamasi ne Viešpaties Dievo, ne Kristaus ar Švč. Mergelės pagalbos, kaip įprasta pagal krikščioniškąją tradiciją, bet vieno iš apaštalų. Kodėl būtent šv. Jokūbo?
Iš tikrųjų visa 800 m. trukusi rekonkistos epopėja vyko su šv. Jokūbo vėliava. Jis vadinamas matamor („mirtis maurams“, maurų žudikas). Santjago (šv. Jokūbo) paveikslai, kuriuose jis vaizduojamas kaip raitelis su kalaviju rankoje (kalavijas irgi ypatingas – tai kalavijas-kryžius; šis ginklas irgi vadinamas matamor), dar ir dabar kabo ne tik bažnyčiose, bet ir krautuvėlėse, kavinėse – visur. Su šio apaštalo vardu glaudžiai susijusi krikščioniškosios Ispanijos istorija, ypač ankstyvoji, jis yra laikomas Ispanijos globėju. Šv. Jokūbo hagiografijoje galima išskirti du klodus – biblinį ir mitinį.
Ką sako Naujasis Testamentas?
Visų pirma įsidėmėtina, kad Jokūbas yra:
– vienas iš pirmųjų pašauktųjų – po Simono (Petro) ir jo brolio Andriejaus buvo pašaukti apaštalauti du broliai žvejai Jokūbas ir Jonas, Zebediejaus ir Salomės sūnūs;
– artimas Jėzui, nes kartu su Petru ir Jonu buvo pakviestas lydėti Jėzaus itin svarbiais gyvenimo tarpsniais – per vadinamąjį atsimainymą ant Taboro kalno [Mk 9, 2] ir tą dramatišką naktį Alyvų sode [Mk 14, 33], kai Jėzus laukė ateinant savo budelių;
– pirmasis apaštalas, žuvęs už tikėjimą ( 42 m. po Kristaus buvo nukirsdintas kalaviju).
Dabar pereikime prie vieno labai svarbaus ir mįslingo epizodo [Mk 10, 35–45]:
Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas [Mt 20, 20–28 tai padaro jų motina – A. P.] ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime.“ Jis atsakė: „O ko jūs norite, kad jums padaryčiau.“ Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Jie sako: „Galime.“ Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje – tai bus duota tiems, kuriems paskirta.“ Tai išgirdę dešimtis [kitų apaštalų – A. P.] supyko ant Jokūbo ir Jono.
Svarbu, kad šis epizodas įvyko po to, kai Jėzus nedviprasmiškai išsitarė mokiniams, kas netrukus Jo laukia – išdavystė ir Golgota.
Nuo šito epizodo pradeda ryškėti viena problema – tai Jėzaus mokymo ateitis ir būsimosios struktūros – Bažnyčios – kryptis ir likimas. Suvokus, kad bręsta neišvengiama ir tragiška atomazga, imama rūpintis Gerosios Žinios, Kristaus paveldo perdavimu.
Pirmiausia toks rūpestis kyla artimiausiai Jėzaus aplinkai, kiti šios atsakomybės galbūt dar nė nesuvokia. Ko gero, jau tada išryškėjo dvi kryptys – vieną galima pavadinti universalistine, visuotine (ir nebus nei žydo, nei graiko), paremta tikėjimu į Dievą, kuris yra visų (argi Dievas – tiktai žydų Dievas? Ar Jis nėra ir pagonių? [Rom 3, 29]), universaliomis vertybėmis, aukštesnėmis už etnines ir kultūrines. Šią kryptį, kuri, atrodo, jau buvo pradėjusi vyrauti, galima pavadinti apaštalo Pauliaus linija.
Tačiau egzistavo ir kita kryptis, kurią galima apibūdinti (pabrėžiu, ne teologinėmis, o daugiau kultūrinėmis sąvokomis) kaip tradicinę, lokalesnę, prisirišusią prie žydiškojo etoso, labiau vertinančią veiksmą nei teoriją, darbus nei tikėjimą, traktuojančią Jėzų kaip žydų tautos gelbėtoją, Mesiją, o ne kaip visos žmonijos Atpirkėją, Dievo sūnų. Apibendrintai ir abstrahuotai šias dvi kryptis galima laikyti priešprieša tarp universalumo ir lokalumo, netgi įžvelgti pradmenis mąstymo apie esmiškumo ir apraiškos santykį būsimojoje religijoje.
Tokiu raktu galima bandyti atrakinti ir aukščiau aprašytą epizodą – pajutę, kad pribrendo laikas atsiklausti paties Jėzaus, kas bus toliau su Jo mokymu, ką Jis pasirinks perėmėju, broliai ryžtasi drastiškam žingsniui, savotiškai provokacijai, sukėlusiai bendražygių pasipiktinimą. Prie šito dera ir brolių charakteris – jie yra veiksmo šalininkai, dėl savo karšto būdo vadinami griaustinio vaikais [Mk 3, 17], nes siūlė ugnimi iš dangaus pagrasinti samariečių kaimui, kuris atsisakė Jėzui ir mokiniams suteikti nakvynę.
Kad šitas bandymas perimti įtaką nebuvo vien brolių užgaida, o turėjo atramą to meto aplinkoje, rodytų ta aplinkybė, kad, pagal Matą, prašymą sėdėti šalia Jėzaus perdavė ne patys broliai, o jų motina – čia, sakytum, atstovaujanti „tautos balsui“. Nors apaštalas Jokūbas atstovavo lokalumo nuostatai, tačiau ne radikaliajai jos krypčiai, kuri krikščionybę norėjo matyti vien kaip žydų sektą, o nuosaikesnei linijai. Ši linija išryškėja [Apd 15] epizode, kai apaštalas Petras, spaudžiamas lokalumo šalininkų, pabrėžiančių Mozės įstatymo svarbą, sulaukia apaštalo Jokūbo paramos.
Apskritai po Kristaus pasitraukimo priešprieša tarp šių dviejų tendencijų atrodo dirbtinė – juk apaštalai jau buvo apšviesti Šventosios Dvasios. „Taikos sutartį“, kai, suderinus priešybes, belieka pasidalyti įtakos ir apaštalavimo zonas, atskleidžia sakinys iš apaštalo Pauliaus „Laiško galatams“: [...] Jokūbas, Kefas [t. y. Petras – A. P.] ir Jonas, laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie – pas žydus [Gal 2, 9].
Šv. Jokūbas, kaip minėta, pirmasis iš apaštalų žuvo kankinio mirtimi už tikėjimą – buvo nukirsdintas 42 (ar 44) m. po Kristaus, prie karaliaus Erodo Agripos. Tokia būtų šv. Jokūbo hagiografijos „oficialioji“ dalis, aprašyta Šv. Rašte. Tačiau šventųjų gyvenimas su jų kūniškąja mirtimi nesibaigia – prasideda anapusinis gyvavimas, transcendentinė biografija, dažnai svarbesnė ir įdomesnė už žemiškąją.
Ką sako mitas?
Šią naktį praskriejo Santjago
žvaigždynų keliu per dangų
vaikai krykšdami kalbėjo
upelio srovėms sidabrinėms
ar toli nukeliaus tas keleivis
bekraščiais dausų žvaigždynais
tasai kabaljeras aušrinės
ant žirgo baltesnio už sniegą
krykštaukit, Dievo vaikeliai,
lai vėjas svaido jūs juoką...
Federico García Lorca
Legenda sako, kad šv. Jokūbas apaštalavimo tikslais yra lankęsis Ispanijoje, todėl laikomas Ispanijos globėju, tačiau iš tikrųjų viskas gerokai sudėtingiau.
Pirėnų tautas, kurios buvo apkrikštytos pirmojo tūkstantmečio viduryje, ištiko neganda – VIII a. po Kr. prasidėjo Afrikos maurų, ką tik priėmusių islamą, invazija. Vedami galingo religinio impulso, kuriuo visada pasižymi naujų religijų išpažinėjai, per žaibiškai trumpą laiką maurai užkariavo Pirėnų pusiasalį, išskyrus šiaurėje už kalnų prie jūros prisiglaudusią nedidelę karalystę – Asturiją, iš kurios ir kilo ilga, aštuonis šimtmečius trukusi rekonkista, krikščionių karas su Mahometo pasekėjais. Gal svarbiausias jos rezultatas, be religinio aspekto, buvo ispanų nacijos susiformavimas. Kaip tik per šiuos mūšius, „maurai šaukė Mahomat, o krikščionys – Santjago“. Kodėl šauktasi būtent šito šventojo?
Krikščionybėje nuo pat pradžių vyko dialogas tarp dviejų priešybių, kurias supaprastintai galima įvardyti: darbas ir malda, veiksmas ir tikėjimas.
Tai rodo ne tik įtampa, kilusi tarp apaštalų Pauliaus ir Jokūbo, bet ir, pavyzdžiui, Mortos ir Marijos ginčas dėl to, kas yra svarbiau – darbas ar tikėjimas [Lk 10, 38–42]. Abi priešybės harmoningai derėjo tik Kristuje, jų dermės, sprendinio ieškojo visų laikų teologai ir šitai tęsis turbūt iki pasaulio pabaigos. Beje, piligrimystė yra tobula veiksmo ir maldos dermė...
Tautos savo kelyje į krikščionybę irgi susiduria su šia dilema. Ispanijai buvo lemta rinktis veiksmą, nes reikėjo atremti rimtą tiesioginį iššūkį – islamo invaziją. Rekonkista subrandino ne tik ispanų naciją, bet ir Bažnyčią, kuri, spręsdama dilemą tarp apaštalo Pauliaus, akcentavusio tikėjimo viršenybę, ir šv. Jokūbo, veiksmo šalininko, pasirinko griaustinio sūnų. Apokrifinėje šventojo biografijoje atsiranda legenda apie apaštalinę jo kelionę į Ispaniją, o kalavijas – mirties įrankis – kankinio rankoje virsta matamoru, kalaviju-kryžiumi, žudančiu maurus.
Pirmą kartą tokiu pavidalu – riteris ant balto žirgo su kalaviju rankoje – šventasis pasirodė Asturijos karaliui Ramirui I legendiniame mūšyje prie Klavicho 844 m. Būta abejojančių tokia metamorfoze – antai piligrimas iš Graikijos vyskupas Ostianas, lankęsis Komposteloje, bandė įrodinėti: Amigos, no lo llameis caballero, sino pescador („Bičiuliai, šaukitės ne riterio, o žvejo“), tačiau ir jis, kaip teigiama Romance del Sitio de Coimbra (pagal Codex Calixtinus), netrukus buvo įtikintas reginio, kurį išvydo. Taip susiformavo religinio ir karinio lyderio įvaizdis, atlaikęs net politkorektiškumo davatkų atakas naujaisiais laikais – joms kol kas pavyko pasiekti tik tiek, kad prie šv. Jokūbo statulos kojų gulintys nukauti maurai būtų pridengti gėlių puokštėmis...
Apskritai išskirtinis ispanų krikščionybės bruožas yra energijos, veiksmo, jėgos (kartais virstančios prievarta – inkvizicija, indėniškosios Amerikos konkista) kultas, dažnai karinio pobūdžio. Jėzuitų ordinas, SJ, su savo įkūrėju karininku ir vadovu generolu yra labai ispaniškas reiškinys, nes ir Compañia de Jesus reiškia „Jėzaus kuopa“, t.y. karinis vienetas, o ne „Jėzaus draugija“, kaip kartais yra verčiama. Šv. Teresės iš Avilos veikalas apie sielos slėpinius vadinasi „Sielos pilis“, o ispanas Josemaria Escriva įkūrė pasaulietinį ordiną, pavadintą Opus Dei („Dievo veiksmas“).
Taigi ispaniškosios krikščionybės pribuvėjas ir krikštatėvis – šv. Jokūbas apaštalas. Beliko rasti vietą, kur būtų galima jį garbinti. Istorija apie jo palaikų, jūra atplukdytų į Galisiją ir palaidotų Žvaigždžių lauke – Campus stellae, Komposteloje, yra apaugusi legendomis ir padavimais. Atrandami jie stebuklingu būdu būtent tada, kai kyla grėsmė Kristaus pasekėjams. Kuo ypatinga ši vieta?
Sielų upė
Kaip žinoma, krikščionybė niekada nebuvo skelbiama tuščioje vietoje. Gerąją Žinią ir jos skelbėjus įvairios kultūros sutikdavo skirtingai – prisiminkime Evangelijos palyginimą apie likimą grūdo, kritusio į gerą arba į blogą dirvą [Mk 4, 3–9]. Dirva Galisijoje šiuo atžvilgiu buvo ypač derlinga, ją galima apibūdinti net kaip slėpiningą, „eschatologiškai įtręštą“.
Dalykas tas, kad per ją ėjo senovinis, dar pagonių laikų mitinis kelias į pasaulio galą. Šis kelias Vakarų kryptimi, leidęs Europos žmogui savo akimis išvysti, kur baigiasi jo oikumena, pasaulis, kuriame jis gyvena, be abejo, buvo sakrali erdvė. Savotiškas dvasinis šio kelio atitikmuo, dangiškoji kosminė matrica buvo Paukščių Takas, nusidriekęs danguje ta pačia – Vakarų – kryptimi, saulėlydžio link, o žemiškojo atitikmens paskutinė stotis buvo Galisija, tiksliau sakant, jos kyšulys, labiausiai visoje Europoje išsikišęs į Vakarus – Capo Fistera (iš finis terrae – žemės galas). Toliau šią metafizinę kelionę galima buvo tęsti tik dangaus sfera. Yra nuotrauka, daryta naktį: apačioje boluoja per Kastilijos lygumas ir kalvas vingiuojantis piligrimų kelias – camino, o naktiniame danguje jo vingius atkartoja žvaigždžių upė.
Beveik visos senosios kultūros savaip supranta ir įvardija tą žvaigždkelį, turbūt poetiškiausiai jį vadina baltai. Į dausas veda senovinė Sielų upė arba Vėlių kelias (vėliau Paukščių Takas, taip jį vadina ir latviai, ir ugrofinai), kitos tautos įvardija jį Via lactea, Milky-way (Pieno kelias – pieną praliejo Hera, Heraklio motina, maitinusi jį dar kūdikį; slavų mitologijoje yra karvė Земуна [Žemyna?], kurios palietu pienu maitinasi dievai).
O gotai-germanai šiurpina eschatologiniais mitais apie pasaulio pabaigą (Ragnarok), apie mitinį žvėrį vilką Fenrirą – kosminio blogio įsikūnijimą, – praryjantį saulę ir t.t. Senosiose, turbūt dar ikiromaninėse Galisijos bažnyčiose teko matyti bareljefų, kur šis žvėris pavaizduotas iškišęs ilgą vingrų liežuvį (liežuvis – tas pats kelias? Finis terrae kaip saulės kapinės?). Aistringiems lietuvių giminystės su gotais gerbėjams užtektų susipažinti su keletu epizodų iš apokaliptinės jų mitologijos, kad iškart praeitų noras gretintis – šiurpesnių ir žiauresnių mitologinių scenų nerasime turbūt visame pasaulio mitų lobyne...
Pereinamuoju iš pagonybės į krikščionybę laikotarpiu šis žvaigždkelis virsta tarsi senoviniu GPS, naktine autostrada keliaujant į šventas vietas.
Štai kaip įvairios kultūros ir tautos dar vadino Paukščių Taką (išvardysime tik sakralinio pobūdžio pavadinimus, neminėdami geografinių, istorinių, buitinių ir kitų):
Taigi Gerosios Žinios grūdas krito į dvasiniu ir religiniu atžvilgiu derlingą dirvą – ant tako, kurį dar ikikristiniais laikais pramynė žmonės, troškę dvasinių vertybių, ieškoję rakto eschatologinėms mįslėms įminti, norėję išvysti pasaulio galą ir begalinėse vandenyno tolumose, horizonto anapusybėje tikėjęsi rasti atsakymus į amžinuosius klausimus.
Neatsitiktinai šis Žvaigždžių laukas (Campus stellae, Kompostela) priglobė ir išsaugojo legendinio Kristaus bendražygio, vieno Jam artimiausių žmonių palaikus. Kai krikščionybei atėjo sunkūs laikai, kai kelias prie Viešpaties karsto buvo atkirstas, Kompostela liko bene vienintelė, po Romos, piligriminių kelionių šventvietė. Šitam įstabiam reiškiniui jau daugiau kaip tūkstantis metų. Camino – taip vadinamas šis kelias – vingiuoja Pirėnų pašlaitėmis, per Kastilijos lygumas, kol pasiekia Kantabrijos kalvyną.
Čia piligrimų kojos per tūkstantį metų išduobė uolose kažką panašaus į lataką, kuris, apaugęs gebenėmis ir laukiniais vynuogienojais, pro senovinius vienuolynus upelių pakrantėmis atveda keliautoją į Santjago de Kompostelą, prie šv. Jokūbo palaikų.
Camino patyrė pakilimų ir nuosmukių, kurį laiką buvo apleistas, apardytas, bet niekada nebuvo užmirštas. Į Santjago iš visų pusių veda net keletas kelių. Seniausias yra Šiaurės kelias, svarbiausias ir populiariausias – vadinamasis Prancūzų kelias per Ronsevalio perėją. Dar yra Portugalų, Anglų arba Jūrų, Sidabrinis, Camina primitiva ir gal dar kokie nors mažiau žinomi keliai.
Camino dabar gyvas kaip niekada – būriai jaunų žmonių iš Europos, Lotynų Amerikos, net Filipinų traukia tuo pačiu keliu, kaip jų protėviai, ir vasarą, ir žiemą. Ne tik jauni – sutiksi čia žilagalvių, įdegusių saulėje iki riešuto rudumo, energingai besidarbuojančių slidžių lazdomis. Daugiausia, aišku, ispaniškai kalbančių, katalikų, bet gali sutikti ir priklausančių kitoms konfesijoms, vienas kitas neslepia esąs netikintis, bet tikisi, kad čia kažką atras.
Galiu labai asmeniškai paliudyti – gal tai nenuskambės kaip erezija – nesvarbu, ar yra ten palaikai, ar jų nėra, ir kieno jie, to ar kito žmogaus…
Ta vieta yra šventa jau vien todėl, kad joje įvyko senojo, ikikristinio pasaulio, užkrėsto eschatologinėmis pasaulio pabaigos baimėmis, sąlytis su Gelbėtojo, Salvator pasiuntiniu, sukūręs didžiulės dvasinės įtampos ir vilties lauką, kurį jau šimtus metų jaučia ir palaiko ten keliaujantys piligrimai. Ar patirsime to lauko išlydį egzistenciškai, savyje – priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Tačiau ten tatai esti.
Šv. Jokūbas ir islamas
Grįžkime prie temos, apie kurią užsiminta įžangoje, – prie islamo ir ispaniškosios krikščionybės santykių. Turbūt jokia kita krikščioniška Europos tauta nėra turėjusi tokių dramatiškų, ilgai trukusių santykių su islamu, nebent Balkanų tautos. Būta visko – daugiausia, aišku, priešpriešos, bet kartais ir taikiai sugyventa, perimtos tarpusavio įtakos. Juk, pavyzdžiui, ispanų epo herojus yra vadinamas El Sidu, o šis žodis kildinamas iš arabiško Seyid – ponas, valdovas. Sakoma, kad garsusis ispanų ole, ole! kilęs iš Allach – Viešpats. Atrodo, mažiausiai pažintas yra ankstyvasis laikotarpis, pirmojo tūkstantmečio po Kr. pabaiga, kai vos gimusi religija – islamas – susidūrė su labai jauna, vyraujančio teologinio vektoriaus dar neturinčia krikščionybe.
Osvaldas Spengleris arabiškąją kultūrą yra apibūdinęs kaip amorfinę, tiksliau tariant, kaip įgavusią pseudoformą. Šitai jis nusako vaizdžiu palyginimu: įsivaizduokime, kad į uolienas prasiskverbęs vanduo ištirpdo kristalinę (t. y. turinčią tvirtą formą, paremtą kristalo gardelės struktūra) padermę. Vėliau iš ugnikalnio išsiveržusi lava užpildo šią tuščią ertmę ir atsiranda pseudoformos, kurios imituoja nesamas kristalines struktūras. Išoriškai būdama kristalo formos, ši nauja materija iš esmės yra beformė, amorfiška. Tai simbolizuoja arabeska, kurią filosofas pasirinko kaip arabų kultūros prafenomeną, esminį ženklą. Arabeska liejasi neturėdama nei pradžios, nei pabaigos, joje pulsuojanti esmė – esá – taip ir neįgauna kokios nors aiškesnės formos.
Taip ir arabų kultūra – griuvus, ištirpus antikos pasauliui, anihiliavusis jam kaip formai, arabų, dykumų klajoklių genčių lava užpildė atsiradusias tuščias ertmes. Taip ir arabų religija – islamas neišvengė įtakų, o gal net prieš savo valią buvo įspraustas į jau susiformavusios krikščionybės formas. Pati islamo pradžia, takoskyra tarp sunitų ir šiitų daug kuo primena krikščionybės gimimo peripetijas.
Epizodą iš Naujojo Testamento, kai du broliai, Jokūbas ir Jonas, motinos padedami, bando užsitikrinti Jėzaus palankumą, kad paveldėtų tęstinumo monopolį, labai primena analogiška ankstyvojo islamo situacija, kai imamas Ali ir jo aplinka, iš kurios vėliau kilo šiizmas, užginčija teisę į ką tik mirusio pranašo Mahometo dvasinį paveldą. Kuo rėmėsi vieni ir kiti?
Apaštalavimo darbus ir kryptis Pauliaus ir Jokūbo šalininkai krikščionys pasidalijo taikiai: ...padavė [...] dešines draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie – pas žydus (Gal. 2, 9). Kitaip šis procesas vyko islamo pasaulyje – įvyko skilimas, įtrūkis, išlikęs iki šių dienų.
Sunitai ir šiitai
Po pranašo Mahometo mirties islamo pasaulį kurį laiką valdė religinės krypties, vėliau pasivadinusios sunizmu, šalininkai. Tačiau netrukus (661 m.) kilo sąjūdis, kurio svarbiausias atstovas buvo artimas pranašo giminaitis Ali, teigęs, kad islamo dvasinio ir religinio paveldo tęsėjai turi būti kilę iš artimiausios jo aplinkos.
Pranašo Ali ir jo pasekėjų [ši‘a Ali, iš čia šiizmas] noras remtis artima giminyste nėra tik primityvus gentinis motyvas. Šiizmo teologija suformavo dogmą apie dvasinį tęstinumą, paremtą dieviškosios „Mahometo šviesos“ (nur’i Muhammadi) emanacija, kuri vaizduojama kaip pirmasis Alacho tvarinys švytinčio taško pavidalu, sukurtas dar iki žmogaus sutvėrimo. Pirmasis šiuo „švytinčiu tašku“ buvo apdovanotas Adomas, vėliau daugybė jo palikuonių, šventų žmonių, pranašų. Juo buvo apdovanotas ir Mahometo senelis. Po to išsiskyrė dvi linijos – viena teko Mahometo tėvui, vėliau pačiam Mahometui, kita – jo broliui, o vėliau perėjo šio sūnui Ali.
Sunitų ir šiitų priešprieša, iš teologijos pozicijų žiūrint, yra paini ir kitos religinės tradicijos žmogui sunkiai įkandama. Tęsdami pažadą neliesti teologinių subtilybių, atsakymo paieškokime etniniame ir kultūriniame lygmenyje. Apskritai tiek sunizmo ir šiizmo, tiek Pauliaus ir Jokūbo, opozicijas galima apibūdinti priešybėmis: universalu vs lokalu, ekstravertiška vs introvertiška, atvira vs uždara. Rakto, atsakymo paieškas pradėkime nuo religijų žemėlapio.
Krikščionybės istorijoje „žydiškoji“ Jokūbo linija užgeso anksti, beveik nepalikusi pėdsakų – semitų-chamitų, Artimųjų Rytų (sirų, koptų, Libano maronitų ir t. t.) kraštuose krikščionybė vegetuoja, o indoeuropinėje oikumenoje ji rado palankią dirvą ir suvešėjo, peržengė Europos ribas ir tapo pasauline religija. Pažvelgę į islamo žemėlapį, matysime, kad 90% visų islamo pasekėjų yra sunitai, o šiitai koncentruojasi tik Irane ir gretimose teritorijose. Kodėl?
Islamas ir Iranas
Friedrichas Augustas Mülleris, žinomas orientalistas, beje, profesoriavęs Karaliaučiaus universitete, rašo [1]:
Nuo tada, kai praėjus keturiasdešimčiai metų [po pranašo Mahometo mirties – A. P.] žiojėjantis plyšys padalijo musulmonų pasaulį į dvi vis labiau atsiskiriančias dalis – sunitus ir šiitus – vieninga tikėjimo mokykla iš esmės nebeegzistuoja. Išoriškai skirtumas, atrodo, štai kur: šiitai atsisako pripažinti kaip tiesą daugelį tų pranašo posakių, kurie nepateko į Koraną, o yra išlikę tik kaip Sunos, perduotos žodžiu. O tikratikiams [t. y. sunitams – A. P.] atrodo būtina jomis naudotis, kad teisingiau ir patikimiau išaiškintų Šventąją Knygą ir užpildytų gausias properšas tikėjimo mokyme.
Tuos akivarus, neišvengiamus mokyme, pagrįstame vien atskiromis Korano strofomis, neretai turinčiomis atsitiktinį atskirų apreiškimų pobūdį, teko užpildyti. [...] Šiitai juos atmetė ne iš karštos meilės tiesai ir ne remdamiesi griežtais kritiniais tyrimais. Jie nemėgo Sunų tik todėl, kad jos trukdė laisvai traktuoti atskirų žodžių prasmes, o tai leido sektai [taip šiitus traktuoja citatos autorius – A. P.] palaipsniui įterpti į islamą svetimus jam elementus. Tarp jų svarbiausią vaidmenį vaidino mistinės ir panteistinės idėjos, kuriomis buvo persunktas persų kaip indoeuropinės tautos, nenoriai priimančios semitinę islamizmo dvasią, kraujas. Štai pagrindinės priežastys, lėmusios religinę musulmonų takoskyrą, jose ir slypi šiizmo esmė.
Zoroastras (Zaratustra)
Pasak Mary Boyce [2], zoroastrizmo – senosios Irano religijos – tyrinėtojos, nors šiitinis islamas, atneštas prievarta, palaipsniui įsigalėjo, tačiau ir jam padarė įtaką senosios indoeuropinės religijos:
Kartu islamas [t. y. šiizmas – A. P.] vis labiau ir labiau „zoroastrėjo“, įsisavino zoroastrizmo elementus, perimdamas laidojimo papročius, apsivalymo įstatymus, šventųjų kultą.[...] Dar vienu svarbiu islamo iranizacijos elementu tapo legenda apie tai, kad Huseinas, Ali sūnus (ir Mahometo anūkas) vedė vieno iš Sasanidų (Irano valdovų dinastijos) belaisvę dukterį Šachrbaną, kuri pagimdė sūnų, tapusį ketvirtuoju šiitų imamu.
Taigi indoeuropietiškasis etosas neabejotinai darė įtaką islamui Indoeuropos rytuose, Irano plynaukštėse, o Vakaruose, Iberijos pusiasalyje, ir pats buvo paveiktas islamo.
Ali ir Jokūbas
Šiuos du šventus vyrus daug kas sieja. Abu jie yra pirmieji kankiniai, žuvę dėl tikėjimo. Ali ibn Abi Talibas – teisuolis, dvasinis vadas (kaip ir Naujojo Testamento apaštalas Jokūbas). Jis irgi yra puikus karys, nes turi iš pranašo Mahometo paveldėtą kardą (zu-l-fakar), yra vaizduojamas raitas ant mulo (iš žvejo kariu tapęs Jokūbas – ant balto žirgo...). Jis daro stebuklus – priaugina nukirstas rankas, priverčia tekėti upes prieš srovę. Kai kuriose sektose jis laikomas Alacho įsikūnijimu.
Įdomi detalė, savotiškas istorinės mitologinės reinkarnacijos atvejis – po imamo Ali mirties (661 m.) valdžiusią jam priešišką Omejadų dinastiją 750 m. visiškai išnaikino jos priešai Abasidai. Gyvas liko vienintelis Abd ar-Rachmanas, kuris po ilgų klajonių atsidūrė Ispanijoje ir tapo užkariautos jos dalies, Kordobos emyrato, valdovu. Jo palikuonis Abd ar-Rachmanas II vadovavo maurams Klavicho mūšyje (tame pačiame, kur pirmą kartą pasirodė šv. Jokūbas kaip matamor – mauražudys). Kaip turėjo jaustis ir negi galėjo laimėti mūšį paskutinis Omejadas, išvydęs savo dinastijos priešo reinkarnaciją, bet jau krikščionių gretose...
Po Ali mirties dieviškąja emanacija buvo apdovanoti šventieji imamai, šiitų bendruomenės vadovai. Čia išsiskiria šiizmo ir sunizmo dogmatika – sunitų imamai yra tik bendruomenės išrinkti dvasiniai ir pasaulietiniai vadovai, o šiitų imamų luomas yra sakralizuotas, sukaupęs netgi mistinę patirtį ir išmintį. Iš pradžių buvo dvylika imamų, tiesioginių Ali palikuonių (palyginkime su dvylika apaštalų). Visi jie, kaip ir krikščioniškieji apaštalai, žuvo kaip tikėjimo kankiniai. Išskyrus vieną, dvyliktąjį...
Mahdi (al-Mahdī) ir Isa (‘Isā).
Dvyliktasis imamas Mahdi, gyvas būdamas, dingo oloje, todėl vadinamas „pasislėpusiuoju“. Jis pasirodys tik „laikų pabaigoje“, keletą metų prieš Paskutiniojo teismo dieną, kad išgelbėtų žmoniją, nugalėdamas Dadžalą (al-Dadjdjāl), islamiškąjį Antikristą, užvaldžiusį pasaulį. Tačiau tai jis darys ne vienas, o kartu su Isa.
Kas yra Isa? Isa, Mariam sūnus – Korane taip yra vadinamas Jėzus. Jo gimimui aprašyti skirta sura [19:16–34] iš pirmo žvilgsnio atrodo net išsamesnė nei Naujajame Testamente. Pagal Koraną, Jis nėra Dievo sūnus, tačiau dažnai vadinamas Alacho dvasia, Alacho žodžiu, Alacho siųstu. Jo santykiai su Dievu ypatingi – kaip ir Adomas, Jis buvo sutvertas iš molio Dievo žodžiu, ne taip, kaip kiti pranašai. Jėzaus Kristaus mirties aprašymas Korane primena detektyvą – Jėzus buvo ne nužudytas, bet gyvas paimtas į dangų. Pagal Koraną, tie, kurie sako, kad Jėzus buvo nužudytas, neturi tvirtų įrodymų, jiems taip tik pasirodę – vietoj Jo tikriausiai buvo nužudytas kitas žmogus. Tačiau prieš Paskutinįjį teismą Isa grįš į žemę ir įkurs Tiesos karalystę (kartu su Mahdi). Imamo Ali žūties aprašymuose irgi esama siužetinių linijų, panašių į Kristaus paskutines valandas prieš Golgotą. Kaip ir Jėzus, Ali iš anksto žinojo, kaip ir kada jam lemta žūti – tą dar prieš 30 m. jam pasakė pats Mahometas. Judui už išdavystę buvo sumokėta 30 sidabrinių, o Ali žudikas Ibn Muldžamas gavo gražuolės merginos pažadą už jo ištekėti. Iš imamo kalbų galima spėti, kad jis jautė artėjančią mirtį („šiais metais manęs nebus tarp tų, kurie atliks hadžą“), žinojo savo mirties dieną ir jai ruošėsi, o naktį prieš žūtį nesudėjo akių kaip ir Kristus Alyvų sode. Kai žudikas smogė užnuodytu kardu (tai įvyko ramadano mėnesio devynioliktą dieną), saulė nusidažė kraujo spalva. Kristaus mirties akimirką saulė aptemo, sudrebėjo žemė ir perplyšo šventyklos uždanga.
Taigi Spengleris teisus – islamo religijai ir kultūrai krikščionybė buvo kaip matrica. Kaip minėta, šiizmas yra išplitęs tik Irane ir aplink jį, o šią salą supa arabų sunitų jūra. Kultūrologiniu (ne teologiniu!) požiūriu sunitų ir šiitų priešprieša tolygi arabų, semitų-chamitų ir indoeuropiečių konfrontacijai. Tuo požiūriu šiizmą galima būtų vadinti indoeuropietiškuoju islamu, o ispaniškąją katalikybę – krikščioniškuoju karingu šiizmu. Abi šios religinės srovės didelį dėmesį skiria martyrologijai, tikėjimo kankinių kultui. Abi turėjo sukaupusios dideles dinaminės energijos atsargas, kurios lėmė veiksmo, jėgos, o kartais ir prievartos, viršenybę. Tačiau krikščionybė, sekdama Kristaus mokymu „atsukti dešinį žandą“, išsigydė nuo pagundos skleisti gėrį jėga, o islamo pasaulis tebėra reikalavimo „akis už akį“ spąstuose.
Viso šito kvazireliginio sąmyšio bandymų laukas ilgus šimtmečius buvo Ispanijos žemė ir jos tautos. Taigi „krikščioniškieji šiitai“ – ispanų nacija, imamas Ali ir apaštalas Jokūbas – dvasiniai dvyniai ar klonai, o neatpažinusiems Kristaus kaip Dievo sūnaus, dievažmogio, Jo vaizdas susidvejino į Isą ir Mahdi, Isą ir Ali... Vargšas žmogaus protas – Dievas pateikia viską ant lėkštutės, bet sugedusi mūsų prigimtis taip iškraipo Žinią, kad tenka išradinėti matricas, gaminti klonus, kurti apokrifines pamėkles...
Pabaigos žodis
Ko mus, europiečius, galėtų pamokyti šv. Jokūbas savo metais – 2010-aisiais? Sakydamas „europiečius“, turiu galvoje ne tik Kryžiaus, bet ir Pusmėnulio žmones, tapusius europiečiais. Pagal Bibliją Jokūbas ir Paulius, veiksmo ir tikėjimo vyrai su savo komandomis, paduoda vienas kitam ranką ir pasiskirsto, kas pas ką eis.
Ar ne laikas būtų taip pasielgti ir aniems europiečiams? Juk ir vieniems, ir kitiems naujųjų laikų globalistiniai dadžalai draudžia nešioti kryžius ir čadras.
Ar ne laikas būtų vieniems priminti veiksmo stoką, kuri veda į tikėjimo anemiją, o kitiems – pavojus, kuriuos žmogaus sielai kelia malda vien už priešpriešą, kai reikalaujama akies už akį.
Kaip gerai būtų, kad metų šventasis nuliptų nuo žirgo, išmainytų kalaviją į piligrimo lazdą, o šalmą pakeistų plačiakrašte skrybėle...
Kaip gerai būtų, kad prekybos centrų piligrimas, užuot stumdęs prekių vežimėlį, pasibalnotų Al-Burāq‘ą, Mahometo dausų žirgą su sparnais, ir išjotų į antiantikristinį džihadą...
***
1 August Müller, Der Islam im Morgen und Abendland. Berlin. 1886 –1887.
2 Mary Boyce, Zoroastrians, London, 1979.