Prisimenate, ką visai neseniai apkaltino šalies vadovė, kad mūsų politikos bala aptraukta storu stagnacijos ledu? Visų blogybių šaknys – valdžią uzurpavusios partijos!
Tauta tokių įžvalgų, regis, buvo sužavėta.
Bet pasigirdo ir vienas kitas prieštaraujantis cyptelėjimas.
„Vienintelis kelias – partijos turi stambėti. Į jas turėtų stoti nauji žmonės, jie turi partijas grąžinti prie idėjinių šaknų, o jei steigiamos naujos partijos, jos turi būti ne butaforinės.
Būtina griežtinti įstatymais numatytą partijų veiklos ir steigimosi kontrolę. Visa kita – tušti plepalai ar diktatūros skatinimas“, – iš pakampių nedrąsiai burbėjo kai kurie naivūs nesusipratėliai.
O labiausiai įsidrąsino Seimo konservatorių eilinis E.Jurkevičius – ėmė ir pateikė įstatymo pataisą, pagal kurią partijai įsteigti ir veiklai reikėtų jau ne 1000, o 6000 žmonių. Taip pat būtų griežčiau tikrinama, ar tie steigėjai nėra mirusios sielos.
Gaila drąsuolio. Neabejotina, kad aukščiausia partijos vadovybė jį nusodins – ir ne tik dėl to, kad prezidentės žvilgsnis neapsiniauktų dar labiau.
Juk jei tokios pataisos būtų priimtos, savo žaislus turėtų susirinkti dauguma iš kelių dešimčių partijų. Tarp jų – netgi tokios didžios valdančiosios jėgos kaip „prisikėlėliai“, liberalcentristai, Liberalų sąjūdis, net valstiečiai liaudininkai.
Iš kur tuomet, meldžiamasis E.Jurkevičiau, premjeras A.Kubilius šiais rinkėjų deficito laikais gautų politinių taburečių? Tik jų turint galima raškyti valdžios vaisius.