Kalinių meilę darbui pažadina tik laisvės kvapas

Panevėžio pataisos namų siuvykloje - Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų filiale- stovi 150 dar nuo sovietmečio likusių siuvimo mašinų, tačiau prie jų dirba tik 30 nuteistų moterų. Daugiau norinčiųjų neatsiranda.

Pasak įmonės direktorės Arenidos Mieliauskienės, kalinės nesijaudina, kad nebebus darbo. Jos gali visą laiką gulėti lovoje, rūkyti. Mat ir už žiūrėjimą į lubas gaus 39 litų pašalpą savo reikmėms - apsipirkti kalėjimo parduotuvėje.

Suinteresuotumo dirbti jos neturi ir todėl, kad iš uždirbtų pinigų pirmiausia bus atskaičiuojami pinigai nukentėjusiesiems žalai kompensuoti. Tik penki procentai nuo uždirbtų pinigų pervedama į kalinių sąskaitas, kad pasibaigus teistumui jos turėtų iš ko gyventi.

Jei per mėnesį kalinė užsidirba daugiau nei 78 litus arba jos banko sąskaitoje susikaupia per 65 litus, pašalpa jai nebemokama. Tai kam tada dirbti?

Nuteistosios turi galimybę įvairiais būdais lavintis, mokytis, lankyti įvairius būrelius. Tačiau dažnos daro tai tik todėl, kad bijo prarasti pašalpą: jei nesimokai ir nesilavini, pinigų išvis negauni.

Siūti daugelis nuteistųjų nenori ir todėl, kad nemoka, o mokytis - tingi. Per metus iš čia pakliuvusių naujų moterų, turinčių supratimo apie siuvimą, pasitaiko vos keletas.

Siuvėjas direktorė renkasi iš naujo atvežtųjų būrio. Kalbėdamasi su jomis, sužino, ką šios veikė iki įkalinimo. A.Mieliauskienei užtenka pamatyti kalinę ir jau aišku, kokia iš jos bus darbininkė.

Iš šiuo metu moterų darbo zonoje triūsančiųjų norą dirbti turi vos keletas. Tai tos, kurių teistumas eina į pabaigą - geru elgesiu, pastangomis darbe jos viliasi būti anksčiau išleistos į laisvę.

Nelaisvės sąlygomis darbininkės turi labai daug laisvių: pavyzdžiui, jei nenori, gali šiandien neiti į darbą. Kaip ir priimamos į darbą, jos rašo pareiškimus, atsisako darbo.

Siuvėjos į darbo vietą atsineša kavos, arbatos. Tačiau joms paprastai neužtenka pietų pertraukos ir dviejų pertraukėlių po 10-15 minučių, tad dingsta ilgesniam laikui. Kai prižiūrėtoja nueina ieškoti per ilgai tualete užsibuvusių siuvėjų, randa jas besivaišinančias kava ir traukiančias dūmą po dūmo.

Iš darbo ritmo įmonę išmuša ir moterų išėjimai į ilgalaikius pasimatymus ar išvežimai į teismus.

Kad išvengtų darbo siuvykloje, kalinės savęs nežaloja. Juk supranta, kad gali nedirbti ir šiaip susigalvojusios. Buvo atvejų, kai jos tyčia gadino ir taip jau senas mašinas, bet tai jau pamirštas gelbėjimosi variantas - juk čia pat stovi daug nenaudojamų mašinų.

Dabar siuvykloje siuvama darbinė apranga šalies kalėjimų departamento įstaigų darbuotojams, prižiūrėtojams. Vyresnio rango pareigūnams uniformos nesiuvamos, bet ne todėl, kad būtų baiminamasi prasto kalinių darbo, o todėl, kad siuvykla neturi specialių išfasonavimo įrenginių.

Iki balandžio pabaigos siuvėjos turi suspėti pasiūti 900 spec. kostiumų, 900 striukių ir 300 kitokio modelio drabužių. „Į užsakymo termino pabaigą jau baigiam išmokti siūti, tad turim suspėti padaryt“, - juokavo direktorė.

Tos moterys, kurios suinteresuotos užsidirbti, siuvimo operacijų atlieka daug ir pagal nustatytus įkainius gauna per mėnesį iki 300 litų. Tos, kurių darbo metu reikia eiti krapštyti iš rūkomojo, gauna ir mažiau nei 30 litų. Direktorė jau žino: nuteistosios nė piršto nepajudins, jei joms nebus sumokėta.

Siuvimo darbų eiliškumas ir operacijų įkainiai labai susmulkinti. Vienas švarkas pereina per visas rankas. Kad darbai nesitrukdytų, tą pačią operaciją atlikti išmoksta kelios moterys. Bet yra ir tokių, kurios moka tik siūlą nuo gaminio nukirpti.

Pirmame siuvyklos pastato aukšte veikia nedidelis gintaro gabaliukų apdirbimo cechas. Patekti čia - konkurencija nemenka, nes darbas nereikalauja mąstymo. Prie užsakovo atvežtų įrengimų dabar, anot direktorės, deficitinį darbą yra gavusios 9 jaunos moterys.

Apdorojami gintaro gabaliukai maži, įvairių formų, o skylutę su besisukančiu grąžteliu reikia pragręžti būtinai jų viduryje. Darbui kokybiškai padaryti reikalingi miklūs pirštai ir gera rega.

Čia per mėnesį darbščiausiosios gauna ir 200 litų. Kalinių suvertus trumpus karolius užsakovas gabena į užsienį.

Dirbančios moterys nelinkusios bendrauti su korespondente. Kai paklausiau jų, ką veiks po darbo, atsiliepė tik viena, atsakė eisianti į mezgimo būrelį.

Moterys siuva už grotų, nors jos darbo metu nerakinamos. Čia beveik visos narkomanės arba žmogžudės.

A.Mieliauskienė paaiškino, kad dabar dažniausiai moterys sėda už vagystes su apiplėšimais, nes kamuoja narkotikų badas. Už nu-gvelbtą televizorių ar vištą laisvė nebeatimama.

Per 12 darbo metų siuvimo įmonėje A.Mieliauskienė prisimena įvairiausių kuriozų. Paprastai jie atsitinka todėl, kad moterys - beraštės.

Štai kartą, kai nuteistosios turėjo liniuote matuoti tekstilinę gumą ir sukarpyti po trisdešimt centimetrų, meistrė kalinei davė pastabą, kad iki reikiamo ilgio trūksta vieno centimetro. O toji atrėžė: „O kas man pasakė, kad liniuotė prasideda nuo nulio“. Pasirodo, ji matuodavo nuo vieneto.

Labai patinka kalinėms atlikti didelio proto nereikalaujančius darbelius: plėšyti juodas gumeles nuo brokuotų plastikinių langų rėmų, pakuoti užsakovų pagamintus atšvaitus. Nesunku buvo ir atskaičiavus reikalingą kiekį sėklų supilti į maišelį ir užklijuoti.

Tačiau suskaičiuoti sėklinius žirnius iki dešimties - ne visoms pavyksta. Bet, anot direktorės, jei moteris nori dirbti, jai reikia padėti. Tad siuvyklos meistrė surado išeitį: kartono lapą ji subraižė į 10 kvadratų ir išaiškino kone „sudoku“ rebusą: liepė į kvadratukus padėti po vieną žirnį - tai ir bus 10 žirnių. Paprastai kalėjime pačios neraštingiausios būna čigonės, bet šį kartą tai buvo jauna lietuvė.

Net ir beraštės romų tautybės kalinės į klausimą, ar pažįsta pinigus, visada atsako: „Aha“.

Buvo laikai, kai ši valstybinė įmonė gaudavo ir pelno, tačiau dabar, sumažėjus slaugos namų, ligoninių užsakymų siūti patalynę, darbo sumažėjo net 70 procentų.

Verslininkai irgi nelabai turi pasiūlyti darbo. Direktorė nuolat suka galvą, kokio darbo įstaigai dar būtų galima prasimanyti. Jis turėtų būti labai nesudėtingas, pavyzdžiui, lankstyti popierines dėžutes kremui.

Pataisos namuose kasmet mažėja įkalintųjų. Prieš 12 metų čia buvo 660 moterų. Šiuo metu jų - 260. Darbo zonoje dirba apie 50 kalinių. Kitos įvairius darbus dirba ūkinėje pataisos namų dalyje.

Vienu metu čia buvo bandyta įdarbinti laisvas moteris, siunčiamas iš darbo biržos. Bandymas nepasiteisino. Naujokes irgi reikia mokyti darbų nuo nulio, prižiūrėti. Kalinėms buvo draudžiama bendrauti su bedarbėmis, o iš laisvės atėjusioms dirbti siuvėjoms pas kalines irgi, pasak direktorės, buvo ne darbas, o atrakcija.