Karo bėglys bičiulių likimų taip ir nesužinojo

Antrojo pasaulinio karo Štuthofo koncentracijos ir darbo stovyklų Vokietijoje kalinys, buvęs J.Miltinio dramos teatro dekoratorius.

Šie faktai - iš Kupiškio rajono socialinių paslaugų centre Subačiuje prisiglaudusio 90 metų Vaclovo Grigoravičiaus gyvenimo istorijos.

„Vaikystėje vaikščiojau basas, o didžiausias skanėstas buvo šviežios duonos riekė, bet vis tiek mylėjau savo kraštą, vėliau teko patirti daug vargų lageriuose ir gyventi neteisybių pilnoje okupuotoje Lietuvoje, bet niekada nepraradau tikėjimo savo šalimi“, - sako V.Grigoravičius.

V.Grigoravičiaus gyvenimas nuo pat vaikystės nuspalvintas vienatvės spalvomis.

Tėvo vyras net neprisimena, nes žuvo jis labai anksti kovoje su bermontininkais už nepriklausomą Lietuvą. Motinos neteko dešimties metų.

Močiutė, negalėdama pasirūpinti vaikaičiu, atvežė jį į Panevėžį, į tuo metu veikusią lenkų prieglaudą, kurią išlaikė pasiturintys lenkų tautybės miestiečiai - dvarininkai Komarai. Auklės lenkės vaikus auklėjo pamaldžiai. Šalia įkurtoje pradinėje šešių skyrių mokykloje buvo dėstoma lietuvių ir lenkų kalbomis.

Po mokyklos šešiolikmetis jaunuolis neturėjo kur eiti, bet mokytojai buvo pastebėję jo gabumus dailei - nuvedė jį pas tuo metu Panevėžyje garsius meistrus brolius Sargaučius.

Dailininko amato išmokti vaikinui nepakako, vakarais jis lėkdavo į gimnaziją.

1941 m. birželio pabaigoje vokiečių kariuomenei užėmus Panevėžį, jauni vyrai ir moterys buvo vežami darbams į Vokietiją. Tarp jų atsidūrė ir V.Grigoravičius. Žmonės buvo vežami gyvuliniais vagonais, stiprios apsaugos nebuvo, didesnėse stotelėse buvo galima išlipti atsigerti vandens.

Buvo puikios sąlygos pabėgti, bet niekas nebėgo, gal stabdė tai, kad buvo prigrasinta lageriais iki gyvos galvos, o gal kad žmonės tikėjo, jog greit grįš: juk vokiečiai prižadėjo juos laikyti tik tris keturis mėnesius.

Vokietijoje visi buvo išlaipinti ir išstatyti turgaus aikštėje kaip vergai, o vietiniai ūkininkai žmones rinkosi pagal fizinius duomenis.“Mus ten pirko kaip negrus“, - prisiminė V.Grigoravičius.

Panevėžietis pateko pas ūkininką, turėjusį beveik du tūkstančius hektarų žemės. Bet greit visi jie buvo atimti iš ūkininkų, sukrauti į furgonus ir išvežti į miestus po bombardavimų valyti griuvėsių. Darbininkai iš po griuvėsių atkasdavo daug sužeistųjų. Radus maisto ar kitų vertingų daiktų, reikėdavo pranešti prižiūrėtojams, antraip grėsė būti sušaudytam vietoje.

Vėliau V.Grigoravičius pateko į gamyklą - gamino gelžbetonines sijas bunkeriams, lageriams. Tik 1944 metais, rusų armijai artėjant prie Vokietijos, visos darbo pajėgos buvo sutelktos prie Rytų Prūsijos sienos, dirbo net nusenę vokiečiai.

Traukiantis frontui į Vakarus, kartu traukėsi ir belaisviai. V.Grigoravičius kartu keliavo su savo draugais italu ir prancūzu. Su jais susikalbėdavo vokiškai.

Kelionė buvo sunki, per vieną stiprų bombardavimą Vaclovas įkrito į ledinį upės vandenį.

„Mane iki pat kaklo apsėmė ledinis upės vanduo, šalčio nejutau, daugiau baimę, net negalėjau pajudėti, drabužiai tiesiog buvo prišalę prie manęs, tarsi virtę į kaulus. Atsitiktinai sugriebęs prišalusio krūmokšnio šaką, šiaip taip išropojau į krantą“, - prisiminė jis.

Už išgelbėtą gyvybę V.Grigoravičius dėkingas ir draugams, kurie atidavė dalį savo menkų drabužių ir girdė arbata su medicininiu spiritu.

„Gaila, kad taip ir nesuspėjau padėkoti savo bendrakeleiviams, - apgailestauja Vaclovas. - Eilinė rusų ataka mus atskyrė visam laikui“.

Per ataką jie pasimetė, tad panevėžiečiui beliko tikėtis, kad draugai liko gyvi. Po karo jis jų neieškojo, suvokė, kad tai beviltiška.

Bėglys jautėsi labai prastai, kankino temperatūra, bet reikėjo keliauti toliau. Kaip tyčia, 1945 metų žiema buvo ypač šalta, o dar nuolat bombarduodavo. Tekdavo miegoti apleistose daržinėse, kluonuose, bombų išraustose duobėse. Net lauželio susikurti ir bent kiek apšilti nebuvo galima - rusų lakūnės skraidė nepaliaujamai.

Traukdamasis panevėžietis kartu su kitais bėgliais galėdavo apsistoti Raudonojo Kryžiaus gelbėjimo stovyklose.

Sklido kalbos, kad žmonės bus gabenami laivais į Švediją, bet Vermachto kariai Vaclovą ir dar kelis vyrus paėmė į ūkio dalinį rūpintis armijos žirgais. Po to jis buvo pervežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Kaip pamena Vaclovas, čia jau buvo nebedaug kalinių. Nei esesininkų, nei piktų vilkšunių irgi jau buvo nelikę, elektros srovė nuo spygliuotų vielų išjungta. Tik visų baisybių, vykusių čia, simbolis - krematoriumas - vis dar neleido niekam užsimiršti, kur esi.

Vokiečių kariai, saugantys kalinius, elgėsi neprognozuojamai. Lyg nujausdami karo baigtį, vieną dieną vaišindavo kalinius maisto likučiais, o kitą - tiesiog sušaudydavo kažkuo neįtikusius.

Paskutinės dienos buvo tragiškos: Štuthofo koncentracijos stovyklos belaisviai atsidūrė tarp dviejų ugnių - Vermachto dalinių ir Raudonosios armijos. Stovykla nuolat buvo apšaudoma rusų artilerijos.

Kaliniai, norėdami parodyti, kad čia yra belaisvių, virš stovyklos iškėlė baltą vėliavą. Kilo sąmyšis, vokiečių sargybiniai nesirinkdami šaudė belaisvius. Daug belaisvių žuvo nuo atsitiktinių rusų ir vokiečių kulkų.

Vokietijai kapituliavus, panevėžietis vis tiek negalėjo grįžti namo. Reikėjo pereiti rusų „patikimumo“ patikrinimą, galop jis buvo paimtas į statybos batalioną, kur daugiau kaip metus įvairiose Vokietijos gamyklose montavo stakles ir įrenginius, ruošė vežti į Rusijos gilumą.

Gydytojų komisija nusprendė, kad darbui V.Grigoravičius tinkamas, nors lietuvis jau nesvėrė ir 45 kilogramų.

Vėliau grįžęs namo darbo stovyklų kalinys taip ir neprisiteisė jam priklausiusios piniginės kompensacijos - biurokratams pritrūko popierių, įrodančių šį faktą.

Panevėžyje vyras apsistojo pas vaikystės draugą Adolį Žižilevičių, įsidarbino cukraus fabrike.

Sovietų valdomą Lietuvą Vaclovas prisimena kaip didelį nesusipratimą. Jam ir dabar keista, kad valdžia sau leido „pasiskolinti“ didžiąją dalį produkcijos, o paprastas žmogelis už pavogtą cukraus maišiuką gaudavo kelerius metelius pasėdėti belangėje.

Valdžia greit pastebėjo Vaclovo meninius gabumus ir gebėjimą valdyti plunksną, tad paskyrė kurpti istorijas apie fabriko nerealius pelnus ir laimėjimus.

Kartą jis buvo įpareigotas fabriko valgyklos sieną išpuošti Josifo Stalino portretu. Dailininkas atrėžė: „O kas bus, jeigu aš vieną ūsą pakreipsiu žemiau - pas meškas išveš?“ Taip ir nepaišė jis to portreto.

Laisvu laiku vyras tapė peizažus - daugiausia jų iškeliavo į Ameriką ir Kanadą pas lietuvių išeivius. Gimtinės gamtos vaizdai buvo tiesiog graibstomi.

V.Grigoravičiaus darbus pastebėjo ir garsusis režisierius Juozas Miltinis, tad teko piešti dekoracijas ir jo teatrui.

Nors dirbo neilgai, bet J.Miltinį atsimena kaip tikrą juokdarį, kuris, pasistatęs veidrodį prieš save, visiems matant kilnodavo taurelę ir slapčia stebėdavo aplinkinių reakcijas. Iš atminties dailininkui neišdilo ir pilnutėlės salės žiūrovų.

Jau per 12 metų Vaclovas gyvena senelių namuose. Nors buvo sukūręs šeimą, bet vienintelė dukra mirė sulaukusi vos 5-erių, o žmona paliko šį pasaulį prieš 17 metų.

Dar pernai pavasarį Vaclovas tapydavo savo susikurtose dirbtuvėse - pensiono pagalbinėse patalpose. Jo paveikslais išpuoštos visos šių namų sienos. Dabar jo nebeklauso nei rankos, nei kojos.