78 metų A.Mockus profesinį gyvenimą pradėjo kone vaikystėje – būdamas vos aštuonerių jau labai rimtai domėjosi fotografijos ir kino technika. Greitai jis pradėjo dirbti laborantu Panevėžio knygyno fotolaboratorijoje.
Nepamirštami ir A.Mockaus nufilmuoti žinomų Lietuvos režisierių filmai – pakanka paminėti Vytauto Žalakevičiaus juostą „Adomas nori būti žmogumi“, Arūno Žebriūno „Gražuolę“, „Velnio nuotaką“, „Riešutų duoną“.
Kino studijoje jis pradėjo dirbti operatoriaus asistentu sulaukęs septyniolikos – 1948 metais. Tada filmavimo technika buvo sunki – visi operatoriaus padargai svėrė per šimtą kilogramų.
„Tik apie 1970 metus kino kameros ir jų priedai pradėjo lengvėti“, – prisiminė A.Mockus, kurio žinių bagažas leidžia jį vadinti vaikščiojančia fotografijos ir kino technikos enciklopedija.
Tačiau stabtelėkime ties vienu lietuvišku filmu.
- Jūs – „Velnio nuotakos“ operatorius. Šis 1974 m. miuziklas žinomas ir šiandienos publikai. Ar tai buvo sudėtingesnis filmas už kitus? – paklausiau A.Mockaus.
- Nebuvo nė vieno paprasto filmo. „Velnio nuotakos“ filmavimą diktavo muzika, o tai sudėtinga. Be to, pradėjome filmuoti naudodami nejautrią sovietinę juostą.
Prisimenu, Maskvai mus paskundė – esą lietuviai suka kažkokį filmą apie velnius. Kiną juk reguliavo Maskvos kinematografijos komitetas.
Tada kino studijos direktorių Julių Lozoraitį, scenarinės kolegijos viršininką (tuo metu tai turbūt buvo rašytojas Juozas Požėra) ir režisierių A.Žebriūną iškvietė į Maskvą pasiaiškinti.
Jie jau turėjo Viačeslavo Ganelino muzikos įrašus, parodė aktorių bandymus.
A.Žebriūnas grįžo laimingas: Maskvoje jam išrašė leidimą filmuoti naudojant geros kokybės „Kodak“ juostą, kurios paskyrė 9000 metrų. Tais laikais tai buvo tiesiog auksas.
- Filmuoti su „Kodak“ juosta – lengviau?
- Filmuojant su jautria juosta – savos problemos. Jeigu lauke filmuosi be filtrų, viskas bus mėlyna.
Anksčiau su juosta gaudavai ir filtrų komplektą, bet visur yra sukčių. Filtrų negavau, o filmuoti reikia – grafikas nustatytas, skaitiklis sukasi.
Gabalėlį filtro radau pas kolegą Donatą Pečiūrą. Kad Maskvoje pagamintų mūsų užsakytus filtrus, reikėjo laukti dvi savaites. Bet tai buvo ne visos bėdos.
Filmavome vasarą. Buvo karšta ir drėgna, dažnai palydavo. Nuo drėgmės filtrai pabąla, pasidaro kaip pienas.
Keliolika minučių lietaus – ir filtras baigtas. Reikia visą laiką džiovinti.
Vakarais mes dėdavome filtrus tarp piešimo sąsiuvinio lapų ir kaitindavome lygintuvu.
Vieną lietingą dieną prie bažnyčios truputį per ilgai buvo parepetuota. Tai matyti ir filme: tame epizode – balzganas rūkas.
- Ar nenorėjote perfilmuoti?
- Filmavome po vieną dublį, nes turėjome tik tuos 9000 juostos metrų. Dirbti reikėjo taupiai.
Kai baigi filmą, turi likti maždaug 10 procentų juostos – nes gali prireikti ką nors perfilmuoti. O niekas jos papildomai neduos. Pirk iš savo kišenės.
Tuometė užsieninės spalvotos juostos kaina buvo 12 rublių už vieną metrą. Metras – tai dvi sekundės vaizdo ekrane. Tokios buvo sąlygos. Bet kažkaip sukomės.
- Girdėjau kino žmones kalbant, kad fotografavimas trukdo filmavimui – esą reikia visai kitaip mąstyti. Jūs visada ir filmavote, ir fotografavote.
- Man atrodo, kad tai tas pat menas, tie patys kadro komponavimo ir apšvietimo principai. Tik fotografija – statiškas, o kinas – dinamiškas menas.
Anksčiau, kai spausdavau nuotraukas ant popieriaus, per visą dieną pavykdavo padaryti kokias dvi tris parodinio lygio nuotraukas.
Juk reikėdavo ne tik išbandyti ryškumą, bet ir išdžiovinti – tik tada tiksliai buvo matyti visi niuansai.
- Kur buvo jūsų fotolaboratorija?
- Mano fotolaboratorija buvo vonioje. Aš ryškindavau nuotraukas, o šeima už durų rėkdavo.
Kai filmavimo aikštelėse sulaukdavau pauzės, fotografuodavau ir nuotraukas dovanodavau jų herojams.
Todėl sakau, kad kiti prasigėrė, o aš „prasifotografavau“.
Dabar šiek tiek pažaidžiu su skaitmeniniu fotoaparatu. Fotografija ir kinas – labiau jaunimo žaidimas.
Likimas lėmė dirbti su pradininkais
* Kadangi A.Mockus pradėjo dirbti tada, kai kurti atėjo pirmoji profesionalių Lietuvos kinematografininkų karta, jo filmografijoje tai atsispindi.
* 1957 m. pirmas A.Mockaus nufilmuotas vaidybinis filmas „Žydrasis horizontas“ (režisierius V.Mikalauskas) buvo ir pirmasis lietuvių filmas, sukurtas vien Lietuvos kinematografininkų jėgomis – iki tol Maskva atsiųsdavo padėti savo komandas.
* 1959 m. A.Mockaus filmuota V.Žalakevičiaus juosta „Adomas nori būti žmogumi“ laikoma pirmuoju meniškai vientisu ir reikšmingu lietuvišku vaidybiniu filmu, atvėrusiu plastines kino pasakojimo galimybes.
* 1965-aisiais A.Mockaus filmuota ir režisuota „Eglė žalčių karalienė“ – pirmasis lietuviškas filmasbaletas, o 1974 metais „Velnio nuotaka“ – pirmasis lietuviškas kino miuziklas.
* A.Mockus už savo kūrybą yra pelnęs nemažai garbingų apdovanojimų. Kartu su dar dviem kino pasaulio žmonėmis vakar jis tapo ir pirmuoju naujai įsteigto „Ąžuolo“ prizo laureatu. „Ąžuolą“, skiriamą geriausiam operatoriui, pelnė V.Radzevičius už filmą „Duburys“. Padėkos „Ąžuolas“ atiteko filmavimo technikos mechanikui A.Jociui.