- Prezidente, JAV vadovas B.Obama jus kviečia susitikti.
- Baltuosiuose rūmuose? Ar spėsiu lagaminus susikrauti?
- Ne kol kas kviečia vakarienės Prahoje. Kartu su kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių lyderiais.
- Kaip jis drįsta! Tokį kvietimą – tik į šiukšlių dėžę. Na, nebent A.Kubilius norėtų Prahoje skaniai pavakarieniauti. O mane B.Obama, kol nepakvies į Baltuosius rūmus, matys kaip savo ausis. Išmokysiu aš ir jį Lietuvos prezidentę gerbti.
Toks dialogas geriausiai tiktų peliukų iš „Dviračio šou“ pašaipoms apie naująją Lietuvos užsienio politiką. Tačiau šiandien tapo akivaizdu, kad būtent jis atspindi tikrąjį D.Grybauskaitės supratimą apie užsienio politiką bei jos pačios vaidmenį pasaulinėje arenoje.
Iki šiol buvo sunku net įsivaizduoti, kad mažytės Lietuvos vadovas galėtų tiesiog nusispjauti į galingiausios pasaulio valstybės ir ištikimos Lietuvos partnerės lyderio kvietimą susitikti.
Net jei kvietimas – kiek pavėluotas. Net jei tai – diplomatinis dėmesio ženklas visai grupei Rytų ir Vidurio Europos šalių.
Tačiau D.Grybauskaitės ambicijos, pasirodo, yra aukščiau visko. Jau kurį laiką negaudama kvietimo į Baltuosius rūmus, ji, atrodo, nusprendė, kad asmeninis B.Obamos noras susitikti Prahoje reiškia jos pažeminimą.
Tuomet galbūt ir nereikėtų stebėtis, kad „pažeminta“ prezidentė net ir užsienio politikoje prisiminė karatė įgūdžius. Ji smogė „neatremiamą smūgį“ B.Obamai – į Prahą įpareigotas vykti A.Kubilius.
Diplomatine kalba – tai tikrai skaudus antausis. Pasiųsti į kokį nors susitikimą žemesnio rango pareigūną iš esmės reiškia diplomatinį demaršą. Ypač jei kvietimas – iš paties supervalstybės vadovo.
Bet gal D.Grybauskaitė jau nusprendė, kad jai užteks ir Rusijos bei Baltarusijos lyderių draugijos. Juk jie mūsų šalies vadovę asmeniškai lepina jai patinkančiu išskirtiniu dėmesiu.