Prieš aštuonerius metus diskusijos apie terorizmą vyko kas savaitę. Per
pastaruosius šešerius metus apie prioritetus kovoje prieš šį tarptautinį
blogį negirdėti nei iš valdžios, nei iš pareigūnų lūpų.
Po tragiškosios rugsėjo 11-osios ir Lietuvoje buvo sukurta tarpžinybinė
kovai su terorizmu grupė, skiriami pinigai, formuojamos užduotys. Kaip
yra dabar? Ar visuomenė gali būti rami, kad darbas tęsiamas?
Asmeniškai tuo abejoju, nes iš patirties žinau, kad mūsų krašte
sujundama tik kai kas nors negero atsitinka. Skeptiškai vertinti vykdomą
antiteroristinį darbą verčia ne tik sąmoninga slaptų tarnybų
demobilizacija, bet ir pačių už saugumą atsakingų politikų pozicija.
Beveik prieš metus Seimo NSGK pirmininkas A.Anušauskas aiškino, jog
terorizmui Lietuvoje veikti nėra objektyvių sąlygų. Tad nenuostabu, kad
didžiosios epopėjos dėl CŽV kalėjimų metu apie kovą su tarptautiniu
terorizmu beveik nebuvo kalbama, o VSD pristatoma kaip savo žaidimuose
ir ritualuose paskendę masonai.
Iš tikrųjų tarptautinio terorizmo gijos Lietuvoje vejasi, tik kitokiu
būdu, nei šalyse, kur vyksta tiesioginiai susidūrimai. „Al Qaida“ yra
stipriausia pasaulyje teroristinė organizacija, turinti savo aiškų
tikslą - išvaryti vakariečius iš Persijos įlankos, atkurti Kalifatą ir
kovoti prieš amerikiečius visame pasaulyje.
Organizacija turi ryšių tinklą daugiau kaip 70 valstybių. Lietuva yra
tiltas tarp Skandinavijos ir Rytų Europos. Čia patogu naudoti
„miegančius agentus“, užsiimti pinigų pervedimais, organizuoti
žvalgybinius susitikimus.
Lietuvoje savitu būdu veikia ir europietiški teroristai. Pastarosiomis
savaitėmis atkakliai įrodinėjama apie kontrabandos pinigų naudojimą
politinių partijų veikloje, tačiau mažai kas žino, jog didelė dalis
cigarečių ar narkotikų kontrabandos juodo pelno patenka būtent
europietiškos kilmės teroristinėms organizacijoms.
Nors Lietuva nėra šalis, kurią skrostų kovos su terorizmu frontas,
šiuolaikiniame pasaulyje jai nepavyks išsėdėti ramybės užutekyje.
Kai 2002-ųjų pradžioje pasirodė mirtini „juodieji milteliai“, Lietuva
buvo įtraukta tarptautinį kovos su terorizmu priemonių parengimo tinklą.
Mūsų valstybė šį iššūkį atlaikė garbingai, slaptosios tarnybos greit
iškovojo tarptautinį pasitikėjimą.
Jį lydėjo ir augantis pasitikėjimas savo jėgomis. Prasidėjusios faktais
nepagrįstos diskusijos apie CŽV kalėjimus procesui sudavė rimtą smūgį.
G.Tenet, Rugsėjo 11-osios tragedijos metu buvęs CŽV direktoriumi, savo
atsiminimuose pastebi, jog politikai turi teisę į savo nuomonę, bet
negali nepaisyti jau nustatytų faktų visumos.
Po rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių Niujorke NATO valstybės pirmą
kartą ėmėsi bendrų veiksmų. ES vieningai pritarė šioms priemonėms ir
paragino dalyvauti šalis, kurios dar laukė eilės tiek į NATO, tiek į ES.
Niekas tuo metu neginčijo NATO pasiūlyto plano nei tarptautinių
konvencijų, nei kitais požiūriais. Net jeigu kas nors to ir norėjo,
nedrįso, nes visi laukė antro smūgio.
Šis smūgis netruko ateiti. 2004-ųjų kovo 11-ąją Madride žuvo beveik 300
žmonių. Antiteroristinių priemonių įgyvendinimo planas suintensyvėjo.
Kai Lietuvoje prasidėjo diskusijos dėl galimų tarptautinių konvencijų
pažeidimų, jos vyko neatsižvelgint nei į tiriamo laikotarpio politines
aplinkybes, nei į slaptųjų tarnybų tarptautinio bendradarbiavimo
kontekstą. Lietuvos politikams vertėtų padalyvauti Niujorko ir Madrido
atakų nukentėjusiųjų susirinkimuose, kur metalinėmis kojomis susirenka
likusieji gyvi.
Tyrimas iš esmės ir dabar yra nebaigtas, bet pasaulyje jau paskelbta,
kad Lietuvoje pažeistos žmogaus teisės. O kur sprogdinamųjų teisė į
gyvybę?
Naivu manyti, kad visi Lietuvos politikai vienodai teigiamai vertino
tamprius transatlantinius specialiųjų tarnybų santykius ir pergyvena dėl
galimo jų susilpnėjimo. Dar prieš aštuonerius metus, svarstant kovos su
terorizmu finansavimo klausimą, girdėjosi balsų, jog ši kova esanti tik
JAV problema, o Lietuvai nereikia joje dalyvauti.
Pastaruoju metu europarlamentaras R.Paksas atvirai kritikuoja JAV ir
tikina, kad CŽV konsultavo jo, kaip Lietuvos prezidento apkaltos
procesą. Matyt, tokios pat nuomonės yra ir jo partijos atstovai Seime.
Bręstanti Lietuvos visuomenė, sugebanti plačiau suvokti valstybės
saugumo klausimus, nei prieš 15 metų, turėtų pareikalauti aiškios
partijų pozicijos kovos su terorizmą klausimu. Ir ne vien tik santykių
su JAV atžvilgiu.
Štai po tragiškų įvykių Maskvoje Rusijos valdžia imsis griežtų priemonių
ir pakvies prisijungti kaimynines valstybes. Kaip elgsis deklaruojamų
atšylančių santykių fone Lietuva?
Nemažiau svarbi partijų pozicija ir dėl aplinkybių, kurios padeda kilti
vidiniam terorizmui. Jei po sprogimo Bražuolėje būtų įvykusi traukinio
katastrofa, tarptautines šio įvykio pasekmes jaustume iki šiol. Teroro
aktas buvo ir J.Abromavičiaus žūtis. Galima ginčyti, ar šiam išpuoliui buvo
politinės sąlygos, tačiau jau formuojasi kitas pavojingas reiškinys - ksenofobija ir antisemitizmas.
Fašistuojantys sambūriai, ilgą laiką tūnoję politinio gyvenimo
paraštėse, šliejasi prie ES skeptiškai vertinančių judėjimų. Galimybę
mitinguose šmėžuoti greta žinomų politikų jie laiko dideliu pasiekimu.
Europarlamentaras L.Donskis pasipiktinęs klausia: „Kokia tamsa užplūdo
mūsų šalį, jei nepriklausomybės atkūrimo signatarai ir buvę Sąjūdžio
herojai rengia ksenofobų eitynes ir patys jose dalyvauja?“
Atsakymas labai paprastas - tylomis tai vyko visada. Nusišalinus nuo šio
proceso vertinimo intelektualams ir politikams, visa našta buvo
formaliai užkrauta ant VSD, kuris vos pabandžius prispausti vieną
ksenofobinį laikraštį, iškart buvo sutryptas.
Netolerancija Lietuvoje plečiasi. Savo apogėjų ji pasieks prieš artimiausius
Seimo rinkimus. Jei tauta rinks tuos, kas gražiau šoka, ksenofobai dar ilgai
iš tribūnų aiškins, kaip ir dėl ko reikia gyventi, o demokratai tik
skėsčios rankomis, ieškodami kaltų slaptosiose tarnybose.