O gal pamenate, kai net mirties nebuvo, nes tiesiog nebuvo kam mirti? Tąkart tebuvome niekas. Ir niekas net negalėjo mirti. Taip, kažkada buvo, kai mūsų iš viso nebuvo. Bet ir šito mes neprisimename. Nebūties niekas neprisimena. Ir iš kur toks nenumaldomas ryžtas būti ir pranokti nebūtį gyvastimi? Juk mūsų kažkada net nebuvo! Juk mes kilome iš nebūties! Tad kodėl mes taip norime būti?!
Pasakysi: tokia gyvasties prigimtis - būti ir tiesiog būti.
Teisingai. Tačiau, paprieštarausiu, jeigu mes kilom iš nieko, tai niekas yra mūsų išbaiga ir tikslas. Tegalime tik savo atbūti ir po to ramiai suvirsti į taip mums būdingą nieką. Tai yra – romiai supūti. Štai vienas mirė, pavirkavom. Kitas - žuvo, padejavom. Visiems juk vienas galas!
Bet, štai - visuotinis faktas! - niekas nenori nebūti. Išgalvojame aibę dalykų – kaip čia ilgiau mums išbūti.
Ar tai reiškia, kad būtis mums yra būdingesnė už nieką? Juk, iš tiesų, begalinis noras išbūti ir beprotiškas nenoras numirti liudija būtį – vienintelį Kūrėjo suteiktos gyvasties matą ir tikslą.
Todėl, jei mirtis yra neišvengiama mano atbaiga, tuomet prisikėlimas yra būtina mano prigimties teisė. Prisikėlimas yra mano prigimties reikalavimas Dievui, kuris mane – būtišką ir būtiną! – sukūrė. Jei net niekas nenorėjo mirti, tai kaip aš, Jo būtinasis kūrinys, galiu norėti nebūti?
„Non moriar, sed vivam et narrabo opera Domini! – Nemirsiu, bet gyvensiu ir pasakosiu Viešpaties darbus!“ (Ps 117,17 ), giedu visa būtiškaja žmogaus savastimi.
Todėl aš atsisakau mirti! Atsisakau mirties ir nebūties! Aš – žmogus, Dievo kūrinys ir turiu teisę gyventi! Turiu ne tik šią būtiną teisę, bet ir būtiną prievolę - būti.
Sakai: drauguži, paridenk tu šiandien spalvingus kiaušinėlius, atbūk sau linksmai Velykas, ir sugrįši poryt į normalų žmogaus mirtingą gyvenimą iš aukštų šitų filosofinių kliedesių.
Gal tu ir teisus, „drauguži“ ... Dauguma taip ir padarys. Bet aš jau nebegyvenu šiapusine mirtingųjų „draugužių“ teise.
Mano lex yra orandi - pati Gyvastis. Juk aš jau pergyvenau mirtį. Aš jau esu paaukotas Dievo Aukoje, kad amžinai būčiau Jo Gyvastyje.
Toks yra amžinasis lex credendi.
Ar kada nors girdėjai apie tai?
... vis rideni mirtimi susmirdusius, kad ir spalvotus savo kiaušus. Patinka? Malonu? Linksma diena? Velykos? Išpuolė laikas pamąstyti apie bendražmogiškas prasmes ir kiek paspalvinti savo ir „draugužių“ mirtimi liūdną gyvenimą?
Liaukis! Tai – ne Gyvastis.
Pameni tą baltą vienuolį? Aš iš tiesų nusekiau paskui jį ... skaudžios Aukos ir Amžinojo Gyvenimo takais.