Kodėl šimtai tūkstančių žmonių atsidūrė po mokesčių prievaizdų vėzdu?
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistas Edmundas Jakilaitis kalbėjosi su finansų ministre Ingrida Šimonyte.
- Ar numatėte, ką darysite, jei po žinios apie sveikatos draudimo įmokas skolingus neoficialius bedarbius darbo biržoje įsiregistravusių žmonių bus gerokai daugiau, nei buvo planuojama anksčiau?
- Kad nedarbas šiais metais turėtų pasiekti galbūt 16 procentų, mes prognozavome. Atitinkamai buvo padidinti ir pervedimai ligonių kasoms iš valstybės biudžeto.
Taigi nemanau, kad šią situaciją reikėtų dramatizuoti.
Tą antplūdį į darbo biržas gal padidino ir viešosios diskusijos dėl nesumokėtų sveikatos draudimo įmokų, jis neturėtų ilgai tęstis.
- Tie žmonės, kurie nemokėjo įmokų, logiška manyti, neturi ir pinigų.
- Galimas dalykas.
- Kas dabar laukia tokių žmonių?
- Nieko baisaus. Manau, kad gąsdinimas priverstiniu išieškojimu arba antstoliais yra mažų mažiausiai nekorektiškas.
Mokesčių mokėtojas, kuris turi sunkumų susimokėti mokestį iš karto, gali jį atsidėti arba išsidėstyti.
Jeigu žmogaus materialinė padėtis yra sudėtinga, gali būti, kad tokia nepriemoka gulės apskaitos registruose, kol žmogaus padėtis pagerės. Jeigu taip neatsitiks per penkerius metus, ji bus nurašyta.
Smulkių sumų išieškojimas kainuoja nemažus pinigus, todėl jeigu tai bus, pavyzdžiui, keliasdešimt litų, niekas nepradės išieškojimo veiksmų.
- Ar nematote ir valdžios atsakomybės, kad daugelis nustebo išgirdę apie minėtus mokesčius?
- Praėjusių metų pradžioje, kai buvo keičiami mokesčių įstatymai, informacijos buvo gana daug. Tik gal kai to nekartoji kiekvieną dieną, pasimiršta.
Bet juk kiekvienas žmogus, kuris gali turėti sveikatos problemų, privalėtų savęs paklausti: kas turėtų manimi pasirūpinti, jeigu man kils bėdų?
- Šiomis dienomis aiškėja ir daugiau netikėtumų.
Tarkime, daugelis deklaruojančiųjų pajamas sužino, kad dėl pasikeitusios neapmokestinamųjų pajamų dydžio formulės jų laukia papildomos išlaidos.
- Tokių žmonių, kurių laukia papildoma prievolė, yra maždaug 250 tūkstančių.
Tačiau daugiau kaip 300 tūkstančių žmonių dėl pritaikyto per mažo neapmokestinamojo pajamų dydžio valstybė privalės grąžinti šiek tiek gyventojų pajamų mokesčio.
- Bet žmonės apie tai, matyt, turėtų žinoti iš anksto?
- Informacijos apie neapmokestinamąjį pajamų dydį praėjusių metų pradžioje tikrai netrūko.
Tiesa, turiu pripažinti, kad įmonių finansininkams, kurie skaičiuoja mokesčius, ši sistema nebuvo paprasta.
- Vis dėlto kaip įvertintumėte kylančias konfliktines situacijas dėl mokesčių?
- Mokesčių mokėtojai dar nėra įsigilinę į savo prievoles.
Šia prasme kalbėjimas ir išaiškėjusios naujos aplinkybės yra naudingos, nes žmonės pagaliau pradės domėtis apmokestinimo tvarka.
- Bet ir mokesčių prievaizdai sukelia painiavos, nuo kurios gali apsisukti galva net uoliausiam mokėtojui.
Pavyzdžiui, į Lietuvą įvežamų naudotų automobilių apmokestinimas aplinkos taršos mokesčiu pagal aplinkos ministro Gedimino Kazlausko išaiškinimą turėtų būti vykdomas taip – reikia išrinkti naudotą automobilį ir pasverti visas apmokestinamas dalis (amortizatorius, padangas, filtrus, kitas detales), o tada pagal svorį mokėti mokesčius.
Kaip šitokie absurdai gali atsirasti?
- Aplinkos taršos mokesčių politiką labiau kuruoja aplinkos ministras, o Valstybinė mokesčių inspekcija tik administruoja.
Šiek tiek žinau šią istoriją, apie tai esame diskutavę su verslo bendruomene praėjusių metų pradžioje. Po to atsirado įstatymo projektas, kuris buvo įregistruotas Seime.
Tikiuosi, ginčai, kurie dabar kilo, paskatins, kad tas įstatymas būtų greičiau priimtas.
- Kitaip tariant, jūs sakote, kad šią problemą norėjote spręsti, tačiau įstatymas stringa Seime?
- Aš taip negalėčiau tvirtinti. Seime projektų yra įregistruojama labai daug ir galbūt šiam nebuvo suteiktas tinkamas prioritetas.
Bet yra pastangų, kad aplinkos tarša būtų apmokestinama logiškiau.
- Ar čia neįžvelgiate didesnės problemos?
Turiu galvoje tai, kad įvairius mokesčius siūlo skirtingos institucijos, bet nėra vienos, kuri visa tai koordinuotų, būtų už tai atsakinga.
Ar tokia negalėtų būti, pavyzdžiui, Finansų ministerija?
- Viskas priklauso nuo to, kokią reikšmę suteikiame mokesčiams. Jeigu sakome, kad mokesčiai yra tik fiskalinis įrankis, Finansų ministerija iš tiesų tinkama koordinacinė įstaiga, nes ji turi subalansuoti pajamas ir išlaidas, įvertinti skolinimąsi.
Tačiau yra tam tikra mokesčių dalis, kuri turi savo filosofiją, tarkime, taršos mokesčiai.
- Bet tokios filosofijos gali pavirsti absurdu.
- Tą absurdą reikia pagal galimybes skubiai taisyti.
Vis dėlto aš nemanau, jog Finansų ministerija būtų tinkamiausia institucija įvertinti įvairius aspektus, kurie susiję su aplinkosauga.
Tačiau didžiąją dalį mokesčių sistemos Finansų ministerija kuruoja.