Žmogus bent trumpam kaip ir dabar tapdavo nuskaidrėjęs, lyg prisikėlęs iš visų savo negerumų.
Visokie įvykiai, karai, nelaimės žmogų tarsi išvesdavo iš įprastos laiko tėkmės, todėl visų niūriausiais laikais būdavo švenčiamos Velykos bei Kalėdos, kurios ir reiškė grįžimą prie didžiųjų sakralinių ir gamtos patirčių. Ne vienas vyresnės kartos žmogus prisimena, kad net tamsiais karo ir pokario metais jos ypač išsiskirdavo tamsiame tų dienų fone.
Velykos, kaip ir apskritai visos didžiosios šventės, yra tam tikro laikotarpio kulminacijos, perėjimai iš vieno būvio į kitą. Turbūt dažnas pajuntame, kad ir mes patys po tų švenčių lyg ir tampame kiti, kitokie, kol vėl to mūsų jausmo neužgožia pinigai, politika, kiti kasdieniniai reikalai.
Norėčiau priminti senąsias, šiandien jau atmirštančius Velykų šventimo papročius. Jos žymėjo ne vien didįjį Kristaus Prisikėlimo aktą, bet ir išreiškė tam tikrą agrarinės kultūros laiko struktūrą, peržengimus per gyvensenos bei kultūros ribas. Tai buvo įžengimas į naują sezoną, susijusį su pavasario darbų pradžia.
Taip pat minėtina ir socialinė tos šventės paskirtis, nes būdavo atkuriama šeimos, giminės bendrystė, sustiprinama bendruomeninė santalka, kuri bus reikalinga per visus sunkmečius, nelaimes ir darbymečius. Šventiniai papročiai, vaišės bei žaidimai pakartoja ir iš naujo įtvirtina tam tikras etninės kultūros nuostatas. Taigi senųjų šventimų sudėtinės dalys buvo religinė, ūkinė-socialinė, bendruomeninė.
Suprantu, kai kurios mano minėtos funkcijos, mums persikeliant į miestus, jau beveik nesugrąžinamos. Tik yra likę daug nostalgijos prisiminimuose, mene, literatūroje, papročiuose, neretai pavirstančiuose tik kičiniais žaidimais, kurių giliųjų prasmių kartais beveik nesuvokiame.
Mūsų sakralinė bei tradicinė kultūra persikelia į miestus, kuriuose ne viskas tinka, ką esame atsivežę iš savo kaimų, įsiterpia nauji įpročiai ir papročiai, smarkiai mūsų šventes yra paveikusi komercija, gundydama žmones įvairiomis lengvai pasiekiamomis naujovėmis. Juk prieššvenčiai, kuriais reikėdavo ypač susikaupti, pavirto didžiausiais prekymečiais, nors jie dar nepajėgė užgožti Verbų Sekmadienio, vienos gražiausių Vilniaus miesto švenčių.
Tačiau dar ir dabar žmonių lūpomis klaidžioja toks senas archetipinis pasakymas: “Kažin, kokios šiais metais bus Velykos?”. Tai reiškė ne vien kokių negandų ištikti sulauksime švenčių, bet ir kokie bus orai, ar jau prasikals žaluma, ar išgirsime paukščių balsus.
Tuos žodžius girdėjau ir šiais metais, kai juos tardavo pusnyse nugrimzdę žmonės. Bet veikia kažkokia aukščiausia gamtos ar dieviška valia, kuri tuos pusnynus
per keletą dienų gramdyte nugramdė, sulaukėme paukščių, kurie užgieda lyg iš kažkokių seniai parašytų knygų. Neatsimenu Velykų, kad pro niūrius debesis neprasimuštų joks spindulys, kad apie iškeltą inkilą nesisukinėtų varnėnas, į jį kviesdamas savo pačią. Juk Velykų artėjimą kas metai praneša taip pat ir paukščiai, net ir tada, kai žmonės yra nusiaubti karų, okupacinių armijų, epidemijų.
Visokiais būdais senieji žmonės stengdavosi tą atgimimo laiką susigrąžinti, vėl jį priartinti. Juk ir dabar retoje šeimoje ar nepamatysime anksti pražydintos vyšnių šakelės, karklo kačiukų, lėkštėje margučiams paklotų pataisų (nors tai ir negerai - pataisai yra saugomi kaip nykstanti augalų rūšis ), kitų žalumynų, tarsi siekiant priartinti gamtos prisikėlimą. Tai yra maginiai, senokai užmiršti archetipiniai veiksmai. Štai verbos surišamos, supinamos iš įvairių mūsų augalų. Kaip jomis Verbų Sekmadienį nušvinta visas Vilnius, rodos, net ir tada, kai nematome saulės!
Velykų šventimas neįsivaizduojamas be margučių, velykaičių. Kiaušinis, kiaušinio simbolika šiandien jau taip pat šiek tiek primiršta. O tai vienas seniausių mitinių vaizdinių, nes buvo tikima, kad ir pasaulis kadaise skilo iš kažkokio pirmapradžio kiaušinio. Panaši ir margučių prasmė, siejama su atsinaujinimu, gyvybės prasikalimu gamtoje. Juk lizduose jau kalasi ar tuoj prasikals pirmosios paukščių vados.
Kiaušinių dažymas, skutinėjimas nebuvo šiaip sau paprastas užsiėmimas. Bychovco kronikoje užsiminta apie juodai ir raudonai dažytus kiaušinius. O tai be abejonės sietina su žemės (juoda spalva) ir ugnies, šviesos sąveika (raudona spalva).
Marginant, skutinėjant kiaušinius siekiama sustiprinti vegetacines galias. Čia pasirodo panašūs maginiai ženklai, kurie būdavo įaudžiami audimų, juostų raštuose, juos matome kryžių saulutėse. Tai dangaus šviesulių, augalų, paukščių motyvai – pasaulio atgimimo ženklai,
Žinoma, senos apeigos ilgainiui pavirsta šventiniais žaidimais. Atrodo, kodėl gražiai išmargintus kiaušinius reikia taip negailestingai daužyti vieną su kitu, ridenti? Mes, vaikai, prisimenu, mėtydavome margučius net per namo šiaudinį stogą ir apibėgę trobą žiūrėdavom, kieno kiaušinis liko sveikas. Ridenant, daužant patikrinamas kiaušinio tvirtumas, kuris tarsi persiduoda ir pačiam varžybų laimėtojui. Negana to, margutis, kuris nugalėdavo visus kitus, įgydavo ypatingų vegetacinių galių, todėl jį išsaugodavo, kartais net šventindavo, o mano krašte padėdavo po perekšle arba dedekle višta, kad jai geriau sektųsi dėti kiaušinius ar perėti viščiukus.
Margučiai yra dar ir tarpusavio ryšių sutvirtinimo ar net simpatijų pareiškimo būdas, jais apsikeičiant, dovanojant, laimint. Vaikai laukdavom Velykų bobutės, kuri taip ir nepasirodydavo, bet slapčia kur nors būdavo pakišamas velykaitis, kad jį rastume. Radę labai apsidžiaugdavome, nes blogų vaikų ji nelankydavusi. Taigi, kiaušinis būdavo ir šioks toks elgsenos įvertinimas. O kaip aš tos Velykų bobutės laukdavau, pražiūrėdamas visus langus! Bet štai ji taip ir liko graži vaikystės paslaptis.
Kai kur bandoma atgaivinti lalavimo papročius. Pasakoja, kad dar neseniai per dzūkų kaimus lalaudami traukdavo bernai, iš mergų kaulydami margučių, o šios juos paduodavusios per atidarytus langus. O kodėl merginos tuos kiaušinius bernams dalydavo, ir dar per atidarytus langus, turbūt nereikia aiškinti. Po to jie surengdavę margučių daužynes, norėdami išsiaiškinti, kieno stipresnis, kietesnis lukštas. Juk Lietuvai visada reikėjo tvirtų, pajėgių vyrų, tai gal tie kiaušiniai ir padėdavo tokiais tapti.
Tiek daug apie tuos margučius prišnekėjau norėdamas prisiminti jų reikšmę sovietmečiu, kada ne vien Velykos, bet ir kitos religinės šventės buvo įvarytos į namus, į uždaras patalpas, persekiotas bet koks viešas bendruomeninis šventimas, išstumtos iš visų papročių sistemos.
Iš visų tų papročių daugeliui buvo likę tik margučiai kaip praeities ar vaikystės šventinių dienų priminimas, gražiausias tų laikų simbolis. Tiesa, margučiai buvo šiek tiek legalizuoti kaip vadinamasis liaudies menas. Tais laikais buvo dalijamasi net darbovietėse, tarsi primenant jų bendruomeninę reikšmę. Jų buvo galima pamatyti net žinomų pareigūnų kabinetuose ar butuose. Jie daugeliui buvo ženklas, simbolis, primenantis paliktus namus, šeimos Velykas, ryšius su protėviais, gal net pamirštą ar nuslopintą tikėjimą.Tas dalijimasis margučiais tada išsaugojo bent atminimą apie Velykas, jų šventimą, gamtos ir žmogaus suartėjimą.
Gavėnios kulminacija – Didžioji savaitė – nuo vaikystės man yra susijusi su margučiais, jų dažymu ar skutinėjimu. Ypač skutinėjimas man tapo lyg ir kokia apeiga, dalyvaujant Velykų priartėjimo akte, jaučiant kiaušinyje slypinčias galias, iš jo trykštančią energiją, kai laikai jį sugniaužęs saujoje. Nėra į vienas kitą panašių. Tai gal pats įdomiausias gamtos „išradimas“. Rodos pati jo forma diktuoja ornamentą, ženklus, simbolius, turinčius senąsias mitines prasmes. Niekada nepavyksta padaryti kopijų, panašiai išskutinėti bent porą kiaušinių.
Per keletą dešimtmečių per savo rankas skutinėdamas esu perleidęs šimtus margučių, dovanojęs pažįstamiems ir draugams, tarsi jausdamas, kad užmezgu kažkokius nematomus ryšius tarp žmonių, kažką jiems primenu. Kaip matau, daug jų yra ten saugoma.
Štai dvidešimt metų kai švenčiame savo nepriklausomybę, o su jomis ir nepriklausomas Velykas, laikydami rankose iš visokių draudimų išlaisvintus margučius.
Pavasarį atbundant gamtai kažkaip savyje išgirstu K.Donelaičio „Metų“ pirmąsias „Pavasario linksmybių“ eilutes: „Ant saulelė vėl atkopdama budina svietą...“ Jos man yra velykinės, ypač pavasariais prisipildančios vis naujos prasmės, nors poetas čia ir nekalba apie Velykas.
Kai gerai įsiskaitai į poemą, patiri, kaip per gamtą, jos atgimimą reiškiasi ir Dievo valia, kaip tada žmogus yra girdimas ir matomas kažkokių visuotinų galių ir kaip jis jaučia, kad yra atsakingas tai jėgai dirbdamas, švęsdamas, net rankoje laikydamas išmargintą velykaitį, kuris simbolizuoja kūrimo, atkūrimo bei žmonijai žadėtą Prisikėlimo aktą, kuris buvo paskelbtas prieš du tūkstančius metų, o mes, baltai, nieko nelaukdami, dar neišpažindami bažnyčios skelbiamų tiesų, jau kūrėme atgimimo ir prisikėlimo simbolius.
O juk ta poemos pradžia yra ir pirmieji lietuvių poetinės klasikos žodžiai, kurie skelbė pradžią, naują mūsų kalbos gyvybės pasireiškimą, kuria kalbėdami mes vėl atgimėme, prasikalėme į pasaulį, kaip kasmet pavasariais prasikala vis naujos paukščių kartos.
2010 03 30
Čia taip gražiai parašiau, netrukus ketindamas pasakyti ir keletą negerų dalykų, susijusių su mūsų viešu gyvenimu, politika, kurioje vos ne dvidešimt metų Velykų vis nėra.
Turiu mintyse žmonių darytas ir daromus atgailos, susitaikymo žingsnius. Artėjant toms šventoms dienoms būdavo atsiprašoma, atsiteisima, ne vien bažnyčioje, bet ir namuose, artimųjų tarpe išpažįstama tai , kas buvo padaryta negerai. O tokia atlaidų diena nebuvo net Kovo 11-toji, kuri ir buvo mūsų prisikėlimo Velykos. Kiek ji vėl paliko piktumo, pradraskytų žaizdų, kurios Kristaus delnuose mums reiškia visai ką kitą. Kiek Lietuvoje dabar yra aptekusių netikromis žaizdomis!