Iškilus viešumon gausybei su minėtu neva solidarumo mokesčiu (įdomu, kodėl jis dar vadinamas – sveikatos draudimo mokesčiu?) susijusių paradoksų, teko išgirsti labai skausmingų žmonių reakcijų.
Amerikoje gyvenantis, studijuojančius vaikus Lietuvoje išlaikantis ir pensiją ten baigiantis užsidirbti ir netrukus žadėjęs grįžti į gimtąjį Vilnių senas pažįstamas šiomis dienomis nusprendė atsisakyti Lietuvos pilietybės. Motyvas – Lietuvos valdžios sugebėjimas net atbuline data pateikti savo šalies piliečiams mokestinių skolų.
„O jeigu valdžia ims ir sugalvos būdą atimti mano sunkiai uždirbtą amerikietiškąją pensiją? Kaip aš tuomet gyvensiu?“ – svarsto tas mano pažįstamas. Bijo žmogus ne be pagrindo.
Dabartinis Seimas ir V.Kubiliaus vadovaujama vyriausybė valdys dar ilgai. Būsimoji valdžia nuo dabartinės gali ir nesiskirti, juk Lietuva – ne Graikija, ne Prancūzija ir ne Italija, kur žmonės aktyviai protestuoja prieš bet kokią neteisybę. Juo labiau ne Amerika, kurioje didžioji dalis žmonių krizę išgyveno, jos nė nepajutusi.
Mano kaimynę dar prieš Velykas aplankė džiaugsmas. Iš Anglijos trumpam sugrįžo dukra su žentu indu - simpatišku išsilavinusiu jaunuoliu. Pastaruosius metus jauna moteris nedirbo, nes gerai uždirbantis vyras pasiūlė pailsėti nuo padavėjos darbo, pabūti paprasta namų šeimininke ir pasidžiaugti kuriamu šeimos lizdu.
Ir iškart gavo Lietuvos “dovanėlę”: 864 Lt skolą už pernai nesumokėtą, jai visiškai nežinomą medicininį draudimą bei perspektyvą – mokėti tą draudimą nuolat, nes šiuo metu besilaukiančiai namų šeimininkei pažymos apie darbą vyras juk neišrašys.
„Esu solidari su tėvyne, joje likusiais savo šeimos nariais. Rėmiau sirgusią mamą, nupirkau butą seseriai, priėmiau gyventi į Londoną studijuoti atvykusį pusbrolį. Nemanau, kad valstybė yra bent minimaliai apskaičiavusi, kiek Lietuvai duoda emigrantai“, - samprotauja šitaip su Velykomis “pasveikinta” lietuvė. Jos sutrikęs vyras iškart siūlosi padengt įsiskolinimą, kuris visiškai nieko negarantuos šalyje, kurioje jie gyvena ir, reikalui prispyrus, gydosi.
Panašaus likimo žmonių – šimtai tūkstančių. Amerikoje, Airijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje. Visada buvo smalsu žinoti, kuo remiasi retsykiais girdima mūsiškė emigracijos statistika. Tik pastaruoju metu pranešama, kad reikia užsiregistruoti Emigracijos tarnyboje. Kaip, kokiomis sąlygomis, kada, vardan ko? Ar kas nors pažįstate tokių besiregistruojančiųjų?
Iki šiol sakyta, kad emigrantu laikomas tas Lietuvos pilietis, kuris keletą mėnesių negyvena Lietuvoje. Tačiau neteko girdėti, kad būtų privaloma kur nors kaip nors tai deklaruoti. Pagaliau retas į užsienį darbo ir šiaip normalesnio gyvenimo ieškoti, studijuoti ar tiesiog pakeliauti išvykstantis lietuvis žino, kiek laiko ten užtruks.
Į paprastu ar elektroniniu paštu siunčiamus dokumentus, prašymus, pareiškimus, klausimus valstybinės įstaigos nereaguoja. Net sumanęs Lietuvoje pratęsti privataus banko mokėjimo kortelės laiką, turi pirkti lėktuvo bilietus ir skristi namo. Pareiškėjas mūsiškiams biurokratams reikalingas visu kūnu ir dvasia. Čia jums ne JAV ar Didžioji Britanija, kur ne tik paprastas žmogus, bet ir to žmogaus verslas gali sėkmingai gyvuoti be tiesioginio kontakto su mokesčių inspektoriumi, bankininku ar kita „balta apykakle“.
Kad ir kaip būtų, namai yra namai. Vaikystės ar jaunystės laikų gyvenamoji vieta yra neginčytina prigimtinė vieta, saugiausias ir geidžiamiausias prieglobstis, kur visada gali sugrįžti, kur esi laukiams, mylimas, suprastas. Formali tokio prieglobsčio sąlyga yra pilietybė.
Jeigu valstybės vadovai ir valdančiosios partijos nori, kad jos piliečiai tokie ir liktų, neturėtų jų atbaidyti. Kol kas daroma viskas, kad Lietuva, bent jau savo piliečių skaičiumi, trauktųsi kaip liūdnoji Šagrenės oda. O gal valdžios veikėjai galvoja, kad įvedusi privalomąjį sveikatos draudimą susigrąžins išsivaikščiojusią Lietuvą? Panašu, kad rezultatas bus priešingas.
Ir pagaliau – dvejopa asmeninė patirtis. Tris pirmuosius praėjusių metų mėnesius dar dirbau pagal normalią darbo sutartį viešųjų ryšių srityje. Kai įmonė dėl krizės ėmė atleidinėti net pirmo būtinumo specialistus, išėjau savo noru. Tris mėnesius ieškojau kito darbo ir rašiau straipsnius į spaudą. Po to užsiregistravau Teritorinėje darbo biržoje.
Nors buvo sakoma, kad nuo honoraro, kaip ir iš kitų atlyginimų, atskaičiuojamas ir sveikatos draudimo mokestis, Mokesčių inspekcijai, pasirodo, būsiu skolinga už tuos kelis mėnesius, kai dirbau pagal autorines sutartis. Medicinos paslaugomis pernai nepasinaudojau nei aš, nei joks kitas mano šeimos narys. Abu tėvai mirę, dukra gyvena užsienyje.
Beje, apie dukterį. Pastaruosius keletą metų ji gyvena Graikijoje. Lietuvoje išleidusi jau keturias knygas, rašo penktąją. Apie pragyvenimą iš lietuviškų honorarų galima tik pasvajoti, todėl pernai dirbo Santorinio saloje, šiuo metu Atėnuose pavaduoja pažįstamą graikę jos privačioje juvelyrinėje parduotuvėje.
Jeigu galvojate, kad ji gali gauti Lietuvos mokesčių inspekcijos reikalaujamą pažymą apie darbą, galvokite iš naujo. Ir tokių, kaip ji – irgi šimtai tūkstančių. Jauni, vyresni ir net gerokai pagyvenę lietuviai dirba svetur įvairiausiomis sąlygomis (Lietuvoje, beje, taip pat) ir džiaugiasi, kad apskritai turi darbą, gali normaliai gyventi, mokėti socialinio draudimo mokesčius, susitaupyti, keliauti, paremti artimuosius.
Tiesa, daugiau nei po dvejų metų pertraukos praėjusį rudenį mėnesiui grįžusi į namus, dukra gydėsi pas privatų stomatologą. Kuriam mokėjo nemažus pinigus. Vis tike už kikevienus praėjusius metus jai teks primokėti po 864 litus.
Jau apie 10 metų Londone mokslus baigusi ir gyvenanti jos draugė rudenį buvo atskridusi pasveikinti 50-mečio sulaukusią motiną. Vilniuje apsilankė ir pas privatų šeimos gydytoją. Kaip nedirbanti Lietuvoje, susimokėjo už visas paslaugas ir tyrimus. Vis tiek liko skolinga valstybei 864 litus.
Nežinau, kaip savo dukrai visa tai paaiškinti. Greičiausiai parduosiu butą arba keisiu į mažesnį. Gal skolinsiuos. Kad sumokėčiau tas absurdiškas burbulines skolas ir už save, ir už ją. Nes labai nenoriu, kad ji imtų svarstyti, ar neatsisakius Lietuvos pilietybės. Skirtingai nuo mylimo Seimo ir Vyriausybės, mums tai – dar ne vis tiek.