Iškart užsakiau visą būsimąją vieno bravoro produkciją ir 141 butelį kasdien gabensiu į Seimą. Šio unikalaus eksperimento rezultatus planuoju gauti kasmet balandžio 1-ąją. Tada tai bent pasijuoksime iš valdžios! Jau dabar įsivaizduoju 141 asmenį, iš kurių visi šiek tiek politiškai neblaivūs, bet užtat garantuotai sąžiningi.
Apie savo sumanymą papasakojau partneriams iš neseniai Vilniuje atidaryto juoko jogos klubo. Atsigulę ant nugaros, atsipalaidavę, sulenkę kojas per kelius, pritraukę tuos kelius prie krūtinės (nebūtinai savo) ir apkabinę rankomis, jie ramiai manęs klausėsi, o paskui kelias minutes labai garsiai juokėsi visai be jokios priežasties. To juos moko indas Madanas Kataria, juoko jogos pradininkas iš Mumbajaus. Sako, juoko trukmė lemia, kiek metų žmogus gyvens, o kadangi kūnas neskiria nuoširdaus juoko nuo dirbtinio, tai galima juoktis ir pro ašaras, ir sukandus dantis, ir kitais atvejais.
„Yra keli šimtai juoko jogos pratimų savitais pavadinimais, – sako šio klubo mokytoja (guru?) Lina, – pavyzdžiui, „Mobilusis telefonas“, „Pasisveikinimo juokas“, „Liūto juokas“ [čia suklusau – nejaugi tas Liūtas.Lt juokiasi net padvėsęs! Štai iš ko imtinas pavyzdys!], „Juoko padažas“, „Aukso puodas“, „Sąskaita už šildymą“ [tą išgirdusi iškart prapliupau graudžiu juoku, nes prisiminiau, kad viską išleidau alui su sąžine ir neturėsiu kuo susimokėti].
Mokytoja gundomai kalbėjo toliau: „Įsivaizduokite, kad esate spragėsis keptuvėje. Jūsų kaimynas – taip pat. Ar jums juokinga? O jeigu esate būryje žmonių, kurie, įsivaizduodami esą spragėsiai, kvatoja už pilvų susiėmę?“
Bet aš įsivaizdavau ne anoniminį spragėsį, o visai konkretų Kurpuvėsį tribūnoje ir saldžiąją karališkąją porelę – Sachariuką su Ezopu, taip pat kitus 138 „spragėsius“ Seimo keptuvėje, troškinamus, t. y. troškulį sąžiningai malšinančius mano patiektu alumi… Ir prapliupau klastingai griausmingu (arba atvirkščiai) juoku. Mokytoja Lina iškart profesionaliai subarė: juoko jogos esmė ta, kad juokiamasi ne iš ko nors, o su kuo nors! Dar geriau! – pagalvojau. Vadinasi, reikia juoko jogos klubą įsteigti pačioje Seimo posėdžių salėje. Tada 141 asmuo bus ne tik sąžiningas, bet ir juoksis ne iš tautos, o su tauta, pavyzdžiui, atlikdamas minėtą juoko jogos pratimą „Sąskaita už šildymą“.
Skubiai išvykau į mokytojų (guru) kursus. Mumbajuje gavau visas juoko jogos licencijas ir instrukcijas, nenatūraliu juoku prajuokinau (pratybų tikslais) pusę Indijos, o grįžusi ėmiau belstis į demokratijos bastiono duris. Jų niekas neatidarė. Pirmasis juoko jogos seansas buvo sužlugdytas.
Bet nenusiminiau, nes vėliau sužinojau, kad tai įvyko dėl svarių valstybinių priežasčių. Pasirodo, Lietuva Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms ruošiasi labai rimtai, iš pašaknų ir be jokios butaforijos, kaip ketina daryti lenkai Griunvalde. Pas mus vyksta ir visus jubiliejinius metus vyks tikri mūšiai, tarp jų – ir lytiniai, ir politiniai.
Antai biliardinėje „Fuksas“ karą be paliaubų žydrūnai paskelbė mišrūnams: gėjų aktyvistas Vladimiras Simonko skirtingų lyčių sutuoktinius, kurie yra minėto „Fukso“ savininkai, apskundė Lygių galimybių kontrolierei, mat šioje bibliardinėje rengiamos mišrių porų partijos ir tai pažeidžia vienalyčių porų teises.
Įsivaizduoju, kaip narsiai aktyvusis Vladimiras kovotų su tuo NATO atsargos generolu, kuris stengiasi, kad gėjams nebūtų leidžiama tarnauti ginkluotosiose pajėgose, esą jų silpna orientacija silpnina ir kovinę dvasią! Parodytų niekadėjui, kad yra dar parako gėjų parakinėse, deja, Simonko negali palikti mūšio lauko Vilniuje, kur į eitynes ketina atvykti net tarptautinės aukšto politinio rango, ministrų lygio pajėgos.
Politiniai mūšiai vyksta, žinoma, ir Seime. Ten jau visi išėję į frontą. Viena mažuma kalasi su kita mažuma, įrodinėdamos, kuri iš jų didesnė. Gaila, į tarptautinį lygmenį mūsų išrinktieji dar neišsiveržė, ne taip, kaip gėjai, ir dar nekariauja su kaimynais, kaip, pavyzdžiui, britai su prancūzais, mirtinai surėmę popierines ir internetines ietis dėl Nicolas Sarkozy žmonos aukštakulnių batelių.
Britai įrodinėja, neva prezidentienė per Medvedevo vizitą Paryžiuje specialiai juos apsiavė, kad atrodytų visa galva aukščiau ir už Nicolas, ir už Dmitrijų. Be to, abu sutuoktinius – ir Nicolas, ir Carlą – britai kaltina tarpusavio neištikimybe, sako, kad tai akivaizdu, nes ji, toji saldi neištikimybė, – visų prancūzų nacionalinis sportas (nors Carla yra italė, o Nicolas nėra D. Britanijos Brownas, todėl vedybinis jo gyvenimas lyg ir neturėtų rūpėti ūkanotojo Albiono gyventojams…).
Prancūzai britų smūgius žemiau juostos atremia išdidžiai, provokacijoms nepasiduoda ir juokiasi ne iš savo Nicolas, o su savo Nicolas.
Ne taip, kaip lietuviai, kurie, kai juos kuo nors apkaltina lenkai, pavyzdžiui, koks nors Tomaszewskis, bent 20 metų karštligiškai juokiasi patys iš savęs… Todėl ir efektas pasiekiamas visai kitoks – mūsiškius krečia politinis drugys, o prancūzai krečia pokštus dėl Carlos Bruni aukštakulnių, džiaugdamiesi, kad jie sukėlė daugiau triukšmo negu masinė (Medvedevas su Putinu sakė pirks net po 2) prekyba karo laivais „Mistral“…
Tiesiai iš juoko jogos klubo - Krescencija Šurkutė