Praėjusiais metais partijoms iš valstybės biudžeto skirta 12,41 mln. litų, o, pavyzdžiui, 2003 m. jos gavo tik 483 tūkst. litų. Ar demokratijos lygis išaugo? Bent žmonės taip nemano. Partijomis valstybėje pasitikima bene mažiausiai, o milijonus jos išsidalija be jokio nejaukumo jausmo, kad tie pinigai neužsipelnyti.
Kovo 22 d. paskelbti Eltos užsakymu atliktos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ apklausos duomenys rodo, kad 2000 metų vasarį patenkintų demokratijos veikimu šalyje buvo trys iš dešimties – 29 proc. – suaugusių Lietuvos gyventojų. O pasitinkant Nepriklausomybės atkūrimo 20-ąsias metines patenkintų demokratijos veikimu teliko 16 proc. Pranešama, kad tai pats žemiausias demokratijos vertinimo rodiklis, kokį yra fiksavę šios kompanijos sociologai.
Komentuodami, kodėl visuomenėje toks žemas pasitikėjimas partijomis, politikai dažnai tik tarsteli, kad reikia stiprinti partijas, tai reiškia – dar padidinti jų finansavimą. Kokiais dideliais finansais Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis išjudino tautą ir įgavo didelį jos pasitikėjimą? Turėjo idėją, uždegančią viziją, nesavanaudišką veikimo būdą ir taip įvykdė visuomenėje permainas.
Šiandien apie partijas galima sakyti taip, kaip buvo įprasta sovietmečiu: partiniai gyvena gerai. Sudėk į krūvą parlamentaro algą, lėšas parlamentinei veiklai, nuomojamus automobilius. Bet jei žmonės taip nepasitiki politinėmis partijomis, ar nebūtų teisinga finansavimą joms smarkiai sumažinti?
Svarbiausia stiprinti nevyriausybinį sektorių. Prezidentė Dalia Grybauskaitė vakar viešai pareiškė, kad nevyriausybinės organizacijos darbus atlieka kur kas geriau nei valstybinės tokias pačias paslaugas teikiančios įmonės, o finansavimą gauna nepalyginamai mažesnį.
Demokratijos pagrindas – ne dėl valdžios besiriejančios ir pasitikėjimą praradusios partijos, o visuomeninių, pilietinių, nevyriausybinių organizacijų vaidmens didinimas. Tačiau šiandien didžiąją dalį net 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio susirenka valstybinės įstaigos, kurios ir šiaip gauna valstybės finansavimą.
Apie partijų finansavimą galiu pasakyti: paprasčiausiai tegu rašo projektus ir tik tada gauna finansavimą, o po to detaliai atsiskaito, ką nuveikė. Tegu būna tokia pati tvarka, kaip ir nevyriausybinėms organizacijoms ar kt. Suprantama, pasakiau kiek perdėdamas, tai nerealu, bet dabartinė situacija, kai partijos vien už tai, kad yra Seime, gauna tokius pinigus, o nevyriausybinės organizacijos labai gerus projektus turi įgyvendinti už grašius, yra absurdiška.
Vieno iš didžiųjų Lietuvos miestų savivaldybėje yra net atskira pareigybė – kuruoti nevyriausybines organizacijas, politinio pasitikėjimo darbuotojas. Gerai kuruoja, prižiūri, kad neįsisiautėtų, nedraskytų akių, truputėlį globojamiems viščiukams, t.y. visuomenininkams, grūdelių pabarsto, kad gal net dar labiau sumažintų jų budrumą ir pastatytų į nepatogią padėtį – juk kokie geri esame, davėme – ir taip užčiauptų visuomeninį balsą.
Labiausiai šiuo sunkmečiu nurėžta ir taip kruopelytės dydžio finansavimai nevyriausybinių organizacijų projektams. Iš ko lengviausia atimti: iš tų, kurie dirba dėl idealizmo, net be atlyginimo. Juk jie didelio balso nepakels, jaus vidinę pareigą tęsti darbą.
Štai neseniai Biržų Jaunimo reikalų tarybos narys Merūnas Jukonis Biržų laikraštyje „Šiaurės rytai“ publikuotame straipsnyje „Ar verta „sukūrenti“ visuomeniškos Lietuvos viziją?“ nevyriausybinių organizacijų padėtį taip komentavo: „Žinot, su tokiu jūsų požiūriu tik ir lieka noras... išvažiuoti, kur žmonės yra vertinami. Arba kuo greičiau tokias dėdes ir tetas pakeisti tokiais piliečiais, kurie supranta visuomeninių organizacijų svarbą.
Galbūt Lietuvos „stagnatoriai“ mąsto – kam reikia aktyvios visuomenės, kuri gali pati save valdyti ir demokratinėmis priemonėmis diktuoti sąlygas savo išrinktai valdžiai? Kam ją to mokyti?
O žinokite, tikrai Lietuvoje tai daryti įmanoma. Idealistai, kurdami Lietuvos viziją, tuo pasirūpino... Bet tam kaip tik reikia stiprių žmonių sambūrių – visuomeninių organizacijų. Nes vienas lauke ne karys. O jos kol kas yra tik „kūdikystės“ stadijoje, kai joms reikia didelės pagalbos.
Kadangi neugdoma pilietinė visuomenė, todėl ir daužomi Seimo langai. Nes žmonės nežino kitokių priemonių išreikšti savo pilietinę poziciją. Iš tiesų, kam naudingi savo žodį demokratinėmis priemonėmis galintys išreikšti žmonių sambūriai, aktyvi pilietinė visuomenė?“
Kol nebus lygiateisiško finansavimo tarp partijų ir visuomeninių organizacijų – demokratijos ir pilietinės visuomenės galime paieškoti su žiburiu. Per kiekvienus rinkimus į Seimą pririnksime vis naujų klounų ir karjeristų, kuriuos net pagarbiais žodeliais privalėsime vadinti, nes jie – liaudies, dievų balsas. Ir tada dar jiems už nieką pinigus turėsime mokėti.
Vieną kartą gyvename – vieniems tai reiškia kažką gražaus, nori kažką prasmingo nuveikti, kiti paprasčiausiai gyvena principu „gyvenimas mažytis, nėra ko varžytis“: tikriausiai kitą kartą jau ir nebepateksiu į Seimą, bent dabar pagyvensiu, pasitaupysiu ateičiai.
Šia proga noriu papasakoti vienos pilietės, kurį laiką dirbusios savivaldybėje, įspūdžius: iš ryto geri kavą, skaitai laikraščius, žvilgteli truputėlį į kokius darbinius popierius ir vėl eini gerti kavutės – štai jau ir pietūs. Gerai pavalgius dirbti sunku, apima mieguistumas, reikia vėl kavutės išgerti... Štai jau ir darbo diena baigėsi.
Kokį produktą sukuria neatlygintinai įvairiose visuomeninėse organizacijose dirbantys savanoriai, kiek pasitarnauja ugdydami save ir visuomenę neformaliuoju švietimu, kuris neretai būna kur kas efektyvesnis už oficialųjį?
Funkcionieriai net patapšnoja visuomenininkams per petį: gerai, kad darote. Dažnai net pasitaiko, kad nevyriausybininkai daugybę metų siūlo kokią idėją, bet ji yra sąmoningai atmetama. Būna ir taip, kad funkcionieriai per laiką supranta, jog taip tikrai ir reikia daryti. Tada šią idėją pristato kaip savo ir už tai rašosi sau balus.
O štai pavasaris, nutirpo sniegas. Prisidėkime prie vienos iš visuomeninių akcijų „Darom“. Apsirinkime šiukšles, kurių tikriausiai ne mes patys primėtėme, bet jos yra mūsų aplinkoje. Ir nelaukime, kol valdžia tai padarys. Mes galime ir turime kai ką patys padaryti. Ne tik keikti valdžią. Bendromis visuomenininkų, žiniasklaidos ir valdžios institucijų pastangomis galim ir darom.