Likimas atėmė visus tris sūnus, bet grąžino anūkus

Karsakiškio seniūnijos Virsnio kaimo gyventojai 93 metų Dominykas Tunkevičius ir 85 metų jo žmona Ona skaičiuoja 64-us bendro gyvenimo metus. Pokariu susituokusiai porai teberusenančios meilės, darnos ir susiklausymo galėtų pavydėti daugelis jaunų šeimų.

Garbaus amžiaus sutuoktiniai per ilgus vedybinius metus nė karto nebuvo vienas kito palikę nė dienai, jie nežino, ką reiškia šeimyniniai barniai ir nesantaika.

O.Tunkevičienė vyrą šaukia tik mažybiniais vardais: „Domuk, tetuk“. Žilaplaukė senolė nėra užmiršusi romantikos, kartais, gerumui širdį apėmus, ima ir padeklamuoja sutuoktiniui eilėraštį. D.Tunkevičius poeziją ne itin mėgsta, širdis labiau linksta prie istorinių knygų, bet žmonos skaitomas eiles išklauso kantriai.

Ypatingas mylinčios žmonos dėmesio ženklas – sušukuoti garbiniuotą sutuoktinio barzdą.

Moteris primena, kad kaime D.Tunkevičius yra vienintelis vyras, aplinkui tik našlės, tad privalu jį puoselėti, kad ir pačios, ir svetimai akiai gražu būtų.

D.Tunkevičius sunkiai vaikštančią žmoną nuolat seka žvilgsniu, jei reikia, šiai tuoj pat pagelbėja. Jei Ona prasčiau jaučiasi, stoja prie puodų ir maistą bei kavos puoduką atneša į lovą.

Kai tik geras oras, senoliai, vienas kitą prilaikydami, eina į mišką pasivaikščioti.

Ilgamečių sutuoktinių būstas – nedidelis geltonai dažytas medinis namelis prie pat geležinkelio bėgių. Kitapus bėgių plyti ūksmingas miškas.

Pasibeldus atidaryti durų vyras ir žmona atskuba kartu. Prisipažįsta truputį sirguliuojantys, tad ilgiau lovoje vartęsi. Bet nelaukti svečiai porą labai pradžiugina, esame kviečiami į vidų, sodinami už stalo.

Šeimos galva įsitaiso galustalėje ir užveda kalbą apie politiką bei šalies aktualijas.

„Kur tai matyta, pensijas mažindama valdžia iš ubago lazdą atiminėja. Gali būti, kad liaudis jiems jau ruošia kulką. Šitokio baisaus vadovo dar nebuvo“, – sako Dominykas.

Ona iš virtuvės jam atitaria: „Kad kas tą velnią kur padėtų, tai Lietuvoj prašviesėtų“.

Senolių būstas labai tvarkingas. Ant svečiams skirtos lovos kalnas švarutėlių papurusių pagalvių, siena papuošta O.Tunkevičienės siuvinėtu kilimėliu, o ant televizoriaus stovi D.Tunkevičiaus drožinys – trijų kryžių kalno motyvas.

Patys šeimininkai apsirengę lyg į viešnagę ruoštųsi, Dominykas mūvi pilkas kostiumines kelnes ir rankų darbo megztinį, Ona pasipuošusi dailia įliemenuota palaidine, tamsiomis kelnėmis ir sudėtingais raštais išmegztomis kojinėmis.

Iš karto smalsauju apie taikingą ilgametį sutuoktinių gyvenimą. Aplinkui mušasi, skiriasi, svetimauja ar bent pykstasi taip, kad sienos dreba, o jie, pasak žmonių, visą gyvenimą tik gražiuoju. Iš kur toks stebuklas?

„Mes niekur po vieną neinam. Per visą gyvenimą niekur po vieną nebuvom, nes nesinorėjo atskirai lakstyti. Ji gero būdo, niekad į akis nešoka, nesibara, nepyksta, visad maloni“, – gražių žodžių gyvenimo draugei negaili D.Tunkevičius.

O.Tunkevičienė šypsosi pamaloninta, jaunatviškai džiūgaudama panašius žodžius sako ir vyro adresu. Dar priduria, kad josios Domukas ir išgėręs nebūdavo piktas, nei agresijos, nei rankų kilnojimo, nei proto praradimo bijoti netekę.

„Žinok, vaikeli, kad ilgai kartu gyventum, daugiausia reikia ne meilės, bet kantrybės. Reikia mokėti švelniai pasibarti ir gražiai susitaikyti“, – pasakoja O.Tunkevičienė.

Kaip išskirtinai pagirtiną sutuoktinio bruožą ji pamini vyro tvarkingumą ir švaros poreikį. Kad ir kokius darbus dirbdavo, kad ir kaip nusiplūkęs namo pareidavo, kasvakar švariai prausdavosi, kojas šveisdavo ir kojines išsiplaudavo.

„Išplaučiau aš jam tas kojines, bet kad man nelieka, pats išsiskalbia“, – juokiasi pašnekovė.

Panirusi į prisiminimus apie kartu praleistus metus O.Tunkevičienė tarsteli, kad norint nesutarti laisvo laiko turėti reikia. O jiedu sunkiai dirbo, vaikus augino, kiekvieną laisvą minutę stengėsi daug keliauti. Dažnai į Latviją traukdavo, iš ten kilusi O.Tunkevičienės giminė.

Jei negalėjo toliau išvažiuoti, viešėdavo pas brolius ir seseris. Dominykas turėjo 8 brolius ir 1 seserį, Ona buvo vyriausia iš penkių seserų.

„Neik niekad prie vyro išpažinties, nepasakok, ką virei, ko į puodą įdėjai“, – dar viena sutarimo paslaptimi pasidalija O.Tunkevičienė.

Aiškina vyras, kad morkų nemėgsta ir raukosi, jei žmona šios vertingos daržovės į sriubą ar troškinį pritarkuoja. Ona įsitikinusi, kad vyro nenoras – tik įsikalbėjimas. Smulkiai tarkuotų morkų prideda į tešlą, išverda „zacirką“, o paklausta, dėl ko sriuba tokia geltona, paaiškina, kad nuo kiaušinių.

Vyras valgo pasigardžiuodamas ir viralą giria. Žmona džiaugiasi, kad sutuoktinis gauna pakankamai vitaminų.

Arba užsimano pavasarį Dominykas vyšnių sunkos. Iš kur jos paimti, vyšnių uogienės ir kompotai seniai suvalgyti. Ima Ona juodųjų serbentų sultis, kurių vyras esą nemėgstąs, ir pasako, kad tai vyšnių gėrimas.

„Svarbu nesakyti teisybės, valgo patenkintas ir džiaugiasi, kad skanu. O jei pasakau, ko įdėjau, atsiranda visokie „nemėgstu, nenoriu“, – dėl smulkių apgavysčių galvos sau nesuka senolė.

Tokių gudrybių O.Tunkevičienė ir sūnėno žmoną išmokė, ir su anūkų žmonomis taikos palaikymo paslaptimis pasidalijo.

Abu sutuoktiniai pasidžiaugia, kad gyventi dabar labai gera. Dienotvarkė jų paprasta. Kol lauke dar nešilta, miega iki 9 valandos, neskubėdami keliasi, pusryčius pasitaiso, abu draugiškai namus pasitvarko, krosnį pasikuria.

Pusryčiams visad geria kavą, o vakare gurkšnoja pačių prisirinktų žolių arbatą.

Užsipliko paeiliui čiobrelių, aviečių, kmynų, valerijonų šaknų, o šiomis dienomis, kai negaluoja, geria liepžiedžių arbatą.

Praeitą vasarą, kaip ir kasmet, O.Tunkevičienė prikonservavo sodo ir daržo gėrybių. Privirė kriaušienės, obuolienės, priruošė 40 stiklainių agurkų.

Tunkevičiai turi savus sveikos mitybos principus. Nevartoja parduotuvinio aliejaus, o nusiperka keliolika kilogramų taukų, juos išsilydo ir naudoja kepdami.

Traukinių bilsmas senolių sapnų netrikdo, juolab kad dabar per parą pradunksi vos 3 traukiniai. Seniau, sovietmečiu, per 12 valandų pro Tunkevičių namus prabildėdavo per 30 traukinių.

Tunkevičiai tuokėsi liepos mėnesį, 1946 metais. Buvo skurdus nepriteklių metas, jaunavedžiai apsiėjo be baliaus ir nuotakos suknios. Užtai triukšmingai ir gausiai atšventė 50 metų bendro gyvenimo sukaktį – auksines vestuves.

„Susipažinom, per dvi savaites ir susiėjom“, – žibančiomis akimis jaunystę prisimena Dominykas.

„Nemeluok, tetuk. Negi taip greitai? Po 2 savaičių aš čia dar negyvenau“, – ginasi Ona.

„Kas kad mano namuos dar nebuvai, bet jau buvai mano“, – išdidžiai nukerta Dominykas.

Onos tėvas Rokiškio apylinkėse turėjo didelį ūkį, bet ištiko bėda, jam koją paralyžiavo, o likęs raišas nebegalėjo dirbti, tad ūkis ėmė smukti.

Ona augo pas dėdę, kuris netoli Karsakiškio buvo nusipirkęs dvarelį. Ilgus metus prieš tai Suvalkijoje gyvenusio dėdės auklėjimas žymus iki šiol, O.Tunkevičienė kalba gražia suvalkietiška tarme, nė kiek neaukštaičiuoja.

Vilniuje gyvenęs Dominykas baigė geležinkelininkų mokyklą ir atsikraustė į Karsakiškio geležinkelio stotį dirbti budėtoju. Pirmą kartą jiedu susitiko gegužinėje.

„Už jo tekėti buvo baisu, labai didelė šeimyna mažoje gryčiukėje gyveno. Bet geležinkeliečio uniforma ir kepurė buvo labai gražūs, su penkiom žvaigždutėm, tai ir pasidaviau“, – lemiamą tašką meilės istorijoje padėjusį svertą įvardija Ona.

Vyro ir žmonos santarvė negalėjo apsaugoti jų nuo likimo smūgių. Sutuoktiniai neteko visų trijų sūnų. Vienas vaikas mirė sulaukęs pustrečių metukų, kitas teišgyveno iki paauglystės, o trečiąjį senoliai palaidojo tik prieš kelerius metus. 48 metų vyras mirė nuo ūmaus diabeto.

Dabar senolių džiaugsmas – sūnėno ir dviejų anūkų šeimos.

Beje, senelių ir anūkų bendravimo džiaugsmą Tunkevičiai patyrė tik šiems sulaukus 20-ies metų.

Sūnaus pirmosios vedybos nebuvo sėkmingos, su žmona jis išsiskyrė, kai sūnums dvyniams buvo 8 metai. Nuo to laiko buvusi marti seneliams neleido bendrauti su anūkais.

„Žiūriu kartą, tėtukas stovi prie tvoros ir šnekasi su jaunu vyru. Išėjau pažiūrėti, kas atvažiavo, o tas sako: anūkas. Kviečiu į vidų susipažinti, anūkas neina, sako: „Nebūčiau aš pas jus važiavęs, bet žmona privertė“.

Tada iš mašinos išlipo Daivutė su mažulėliu vaikeliu ant rankų, iš karto įėjo į trobą. O tada jau ir anūkas nustojo pūstis. Taip ir pradėjome bendrauti, paskui ir kitas anūkas atvažiavo. Tikriausiai, kai savo vaikų susilaukė, į gyvenimą kitaip žiūrėti pradėjo“, – skaudžias giminės santykių peripetijas pasakoja O.Tunkevičienė.

Mums beviešint suskamba senolės mobilusis telefonas. Anūko žmona Daiva teiraujasi senelių, ar ko netrūksta, gal vaistų ar maisto atvežti reikia?

Mobilusis skamba dar kelis kartus. Pažįstami klausia apie sveikatą, giminaičiams rūpi, ar senieji sotūs, siūlosi atvažiuoti ir kokių nors skanėstų atvežti.

„Atvažiuoja parduotuvė ant ratų, prie pat vartelių sustoja, nesirūpinkit“, – skambinančiuosius ramina O.Tunkevičienė.